Vidmantė Jasukaitytė — Kaip mes mokėmės mirti

pagal |

Vidmantė Jasukaitytė — Kaip mes mokėmės mirti

Nors knygos žanras apibūdinamas kaip vienos vilties romanas, šis pasakojimas paremtas rašytojos patirtimi – visa tai, kas aprašoma knygoje, rašytojai teko išgyventi pačiai. Knygos pasakotoja serga vėžiu, ją užklumpa žinia, kad vėžiu susirgęs ir jos mylimas vyras. Pasipriešinimas ligai, dvasinės galios jai atsispirti, įtikėjimas gamtos, maldų, žmogiškojo gėrio pajėgomis – šie motyvai, išreikšti, energinga, sodria, įtaigia kalba, sukuria ypatingų įtampų lauką. Į siužetą įsilieja pačios autorės kūrybinės, politinės, kultūrinės veiklos ir asmeninio gyvenimo patirtys, jos suteikia kūriniui dienoraštiškų spalvų. Vėžio semantika įgyja metaforiškų reikšmių. Jų opozicija – skaudžių išgyvenimų paveiktos moters sieloje kylantis supratingumo ir atjautos jausmas, kuris išsilieja vidiniais monologais ir asmeniškomis maldomis. Moters ir vyro ryšys, grįstas stipriu jausmu, abiejų gebėjimas sukurti aukštojo bendravimo erdvę, daro stiprų įspūdį.

(Visited 2 times, 1 visits today)