Dar studijuodamas Teherano universiteto Dailiųjų menų fakultete, Sohrabas Sepehri išleidžia dvi poezijos knygas, kurių pirmoji labai primena persų „naujosios poezijos“ (še’r-e nou) pradininko Nima Jušidžio kūrybą, o antrąja pradeda savojo kelio paiešką. Daugybė kelionių po Aziją, Europą ir Ameriką, litografijos kursas Paryžiaus aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje ir ksilografijos studijos Tokijuje, gilinimasis į Rytų ir Vakarų… Skaityti toliau »
Įstabus portugalų poetas Fernandas Pessoa (1888–1935) savo krašte buvo bent kiek žinomas, net premijuotas, bet labai vengęs viešumos. Po mirties jo skrynioje buvo aptikta daugybė lapelių su unikaliais kūriniais, ir tada atsiskleidė visa tikroji šio didžio talento poezijos vertė. Ir netikėta ypatybė – jis vienas rašė mažiausiai už penkis tarsi iš tikrųjų gyvenusius genialius rašytojus:… Skaityti toliau »
Serija: „Nauji vardai #4“. Ilzė Butkutė gimė 1984 metais Vilniuje. Baigė fotografijos studijas, dirba reklamos srityje. Ilzės Butkutės eilėraščiai šneka gryna poezijos kalba ir ištaria tai, kas nepasakoma kitaip, ką gali ištarti būtent poezija. Įžvalgos ir atvertys čia randasi iš vaizdinių, kuriuos sukelia tarsi nevaržomas, tačiau vidinės formos tiksliai suvaldytas metaforų srautas. Galingas srautas žodžių,… Skaityti toliau »
Eilėraščių rinktinė Emily Dickinson (Emili Dikinson, 1830–1886) – garsi Jungtinių Amerikos Valstijų poetė – vadinama viena mįslingiausių asmenybių literatūros istorijoje. Poetė savo kūryba nesistengė pelnyti šlovės ar palankaus visuomenės įvertinimo, tačiau bekompromisiškai siekė tiesos ir absoliučiosios išraiškos. „Pusiaudienio krantai“ – pirmoji E. Dickinson poezijos rinktinė lietuviškai. Knyga dvikalbė – anglų ir lietuvių kalbomis.
Eugene’as Guillevicas savo kūrinius pasirašinėjo vien pavarde – Guillevic. Kūręs daugiau nei septyniasdešimt metų Guillevicas išleido per trisdešimt autorinių poezijos rinkinių, be to, daug vertė, rašė poezijos vaikams. Už kūrybą 1976 m. buvo apdovanotas Prancūzų akademijos Didžiąja premija, 1984 m. – Nacionaline poezijos premija, 1988 m. – Goncourt’ų premija. Be to, Guillevico poezija buvo išversta… Skaityti toliau »
Gunaro Ekeliofo (Gunnar Ekelöf, 1907-1968) – vieno ryškiausių XX a. švedų poetų, modernizmo puoselėtojo, siurrealizmo pradininko eilėraščių rinktinė.
Knyga „Sielos krantai“ – Jóhanno Hjalmarssono (g. 1939), dabarties islandų poeto knyga. Jóhannas Hjalmarssonas – 18 poezijos rinkinių, dviejų knygų apie islandų poeziją autorius. 1998 m. poetas viešėjo Lietuvoje skaitė eilėraščius „Poezijos pavasario“ šventėje. Parašė straipsnių apie Lietuvą ir lietuvių poeziją, išvertė S. Gedos eilėraščių.
Vaikystė, namai, meilė, motinystė – šios amžinosios temos turi stiprią autentišką raišką, asmeniškų išgyvenimų podirvį. Ir kartu J. Jasponytės poetinis pasaulis keliasluoksnis, įžemintas patirtimis iš kitų erdvių, kitų laikų. Juda laukinės gamtos ir civilizacijos švytuoklė, vaikystės upė siekia ir alter ego, ir kosminę upę nuo visatos stogo, o moters ir vaiko ištarmės susišaukia su indėnų,… Skaityti toliau »
„Ramūnas Kasparavičius šiandien geriau žinomas kaip itin įdomus ir savitas prozininkas. Tačiau pirmiausia jis debiutavo kaip poetas ir yra išleidęs tris eilėraščių rinkinius: „Ramios saulės metai“ (1983), „Laimingiausias rugsėjis“ (1986), „Laukas arklys“ (1990) – naujoviškus, originalius, savo metu literatūrą išmanančio skaitytojo pastebėtus, bet tuometės literatūrinės konjunktūros nepakankamai suvoktus bei įsisąmonintus ir nepakankamai įvertintus. Todėl tikrai… Skaityti toliau »
Poetas ir vertėjas Alfonsas Bukontas ryžosi „didelės dvasinės ištvermės“ (Viktorija Daujotytė) reikalaujančios misijos. Pirmą kartą lietuvių kalba publikuojami penkiasdešimt penki Rainerio Marijos Rilkės sonetai, kuriuose ryškus didžiojo poeto dvasinis temperamentas.
„Vertimai. Turbūt teisingai galvoja Ortega y Gasset sakydamas, kad vertimas nėra tolygus veikalas, bet tik kelias į jį.“ A. Nyka-Niliūnas, Dienoraščių fragmentai, 1984 m. „Man vertimas – kaip tam tikra pramoga, arba negalėjimo nieko kito daryt apraiška. …dėl to, kad labai sunku, labai sunku nefalsifikuot. Poezija yra neišverčiamas dalykas. Niekas, tiesą sakant – ir proza… Skaityti toliau »
Taraso Ševčenkos (1814–1861) knyga „Kobzarius“ pirmąkart išspausdinta 1840 m. Sankt Peterburge. Ji, vis pildoma naujomis eilėmis, tuo pavadinimu leista ir vėliau. „Kobzarius“ iškart plačiai išpopuliarėjo, taip pat ir buvusiose LDK žemėse. Į lenkų kalbą verstas Władysławo Syrokomlės 1863 m. išleistas Vilniuje. Ševčenka ypač tiko mūsų tautinio atgimimo laikui: 1885–1890 m. vertimus bei sekimus „Aušroje“, „Lietuviškame… Skaityti toliau »
„Bendratis“ – trečioji jaunesniosios kartos poeto Mindaugo Nastaravičiaus (g. 1984) knyga. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Dėmėtų akių“ (2010) įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Antroji knyga – „Mo“ (2014) – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją, rinkinys pateko į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. M. Nastaravičius taip pat rašo pjeses, bendradarbiauja… Skaityti toliau »
Poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Aido Marčėno naujos knygos „Ir“ pagrindinė tema – poezija, kūryba, kalba; jomis tikima, joms atnašaujama. Eilėraštis „Branda“ – savotiška ars poetica, atskleidžia jausmų-pojūčių, kalbos, gamtos ir galiausiai poetinės kalbos apykaitą. Dažnas eilėraštis turi motto (iš Šventraščio, poezijos ar savo kūrinio), teikiantį peno improvizavimui. Iš takios, lengvasvorės medžiagos… Skaityti toliau »
„Trečioje poezijos knygoje Ernestui Noreikai pavyksta pavojingas ir sykiu retas jaunajam poetui skrydis – atsiplėšti nuo ankstesniųjų eilėraščių vaizdinijos bei akustikos ir katapultuotis į mūsų raštijoje dar niekieno nelankytas teritorijas ir nepažintas žemes. It Arthuro Rimbaud „Girtas laivas“ jo poetinė raketa „Apollo“ atsiduria vis naujuose „mėnuliuose“, įtraukdama skaitytoją svaigion eilėraščio orbiton, eilėraščio, kuris dažnai atrodo… Skaityti toliau »
„Alyvmedžiai“ – vienuoliktoji Vytauto Kazielos poezijos knyga. Autorius tęsia mirties ir meilės, atsisveikinimo, tuštėjimo, vienišėjimo temas. Šis rinkinys trapios, subtilios poezijos namai, o patys eilėraščiai – išgryninti. Nenuostabu, nes tai meditacijos, vienišavimo poezija, reikalaujanti tylos. Poetas tebetiki, kad minimalizmas – formos ir įvaizdžių – turi žavėti savo grakštumu, tad viską, kas yra esminga galima išreikšti… Skaityti toliau »
Paskutinis amerikiečių rašytojo Kento Harufo (1943–2014) romanas „Mūsų sielos naktyje“ – meilės istorija.Tai pasakojimas apie tai, kaip gražiai senti ir apie dviejų pagyvenusių žmonių draugystę ir artumą. Edė Mur ir Luisas Votersas daugybę metų kaimynystėje gyvenantys Holto miestelio senbuviai. Jie abu vienui vieni – Edė palaidojo vyrą, Luiso žmona mirė. Įkopus į aštuntą dešimtį liko… Skaityti toliau »
„Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas… Skaityti toliau »
„Ši knyga apie mano „aš“, apie sienas ir pastangas iš jų ištrūkti. Sienos yra ribos. Mes mąstome, jaučiame ar numanome savo ribas, kambario ribas, šalių ribas, pasaulio ribas, daiktų ribas, skirtingų kategorijų ribas, poezijos ribas, knygos ribas. Ribos ar net pats jų numanomo ar realaus egzistavimo faktas mus kuria, saugo, gina, atskiria vienus nuo kitų,… Skaityti toliau »
„Tėvas mėgdavo žiūrėti į upę. Šienaudavom jos krantus ir pietaudami stebėdavom tėkmę, žuvis, Perkūno žirgelius. Kartais eidavom žūti, nešdavomės ant pečių sunkias lazdynines meškeres. Pakliūdavo įvairiausios žuvys, bet dažniausiai tokios, kurias tėvas vadindavo blizgutėm. O tikėdavom, kad pagausim šapalų arba abstriungų. Taip vadinom upėtakius. Kartais pavykdavo. Kai buvau mažas, tėvas plaukdavo lėtai tarp vandenžolių, o… Skaityti toliau »