Willis, Connie – Pasaulio pabaigos knyga: I dalis (PFAF 331)

Kivrinai, laiko tyrimo instituto bendradarbei, išvyka į pačią tamsiausią, pačią pavojingiausią žmonijos istorijos erą, 14-ąj į šimtmetį, atrodė neką baisesnė už daugybę skiepų bei imuniteto stiprinimo programą.
Projekto vadovams 21-ojo amžiaus Oksforde viskas atrodė kur kas sudėtingiau -painūs apskaičiavimai, prietaisų kalibravimas, tikslaus grjžimo taško nustatymas. Staiga pasaulį – ir tą 21-ojo amžiaus, ir tą 14-ojo – ištinka siaubinga katastrofa.

„Stulbinantis romanas, kupinas širdgėlos, skausmo ir… vilties.“
THE DENVER POST

:

Dėmesio!!! Toliau seka spoileris.

Recenzija (su komentarais)

Džiugu, kai „Eridanas“ tave, draugus ir artimuosius pradžiugina knyga, pelniusia „Hugo“ ir „Nebula“. Smagu, kai tokią knygą išverčia gera vertėja Anita Kapočiūtė. Neįtikėtina, kai nuo viršelio žvelgia ne hipertrofuotomis šarvuotomis krūtimis ginkluotos gražuolės, o apsirengę ir susimąstę žmonės. O tai, kad ji skelbia Pasaulio Pabaigą… Kiek kartų jau apie ją kalbėta – nuo mokyklos laikų buvo žinomas branduolinio karo variantas (kai užpuls Amerika). Šiuo metu panašiau, kad karo nebeprireiks – pati išnervinta planeta žmonijos buveinė nusipurtys įkyrų antropodrabužį. Dar reikia nepamiršti ir grasinančių nukristi asteroidų, žemės ašies apvirtimo, naujojo ledynmečio ar tvano, sterilizuojančio kosminio spinduliavimo, įvairių virusų ir bakterijų. Britų autorė Connie Willis renkasi pastaruosius.

Knygos siužeto ašis – paprastutė: jauna Oksfordo istorikė Kivrina be galo trokšta persikelti į vėlyvuosius viduramžius dvidešimt metų prieš pat Juodosios Mirties (maro) pandemiją, atėjusią į Oksfordą 1328 m. Dėl šitokios užgaidos baisiai susirūpinęs profesorius Danvortis, kuris įmanytų padaryti viską, kad pavojingas merginos sumanymas nebūtų realizuotas, bet čia jam pagalius į ratus kiša „Medievalio“ projekto vadovas, neatsakingas avantiūristas misteris Gilkraistas, kuris ir sudaro visas sąlygas Kivrinos sumanymui. Misteris Danvortis tesugeba prie perkėlimo įrangos pasodinti savo laborantą – Badrį Dauburį, kad bent jau perkėlimas įvyktų kiek įmanoma saugiau. Tačiau iš saugus perkėlimo knygos neišlauši – nutinka kažkas negero – Oksfordą užgriūva nepažįstamo ir labai pavojingo gripo epidemija, suardanti visus planus. O Kivrina… Kivrina patenka ne į tuos metus, kur taikėsi – išsipildo jos slaptas troškimas, kurį planavo įgyvendinti po pirmojo sėkmingo viduramžių tyrinėjimo bandymo: pabūti Juodosios Mirties siautėjimo liudytoja.

Taigi, knygoje sukryžminti du siužetai: kova su šiuolaikine epidemija ir baisioji Juodosios Mirties pandemija keturioliktame amžiuje. Paviršinis įspūdis – tarsi susijungtų koks nors istorinis romanas ir „Ligoninės priimamasis“. Tačiau paviršiumi čia taip lengvai nepraplauksi (o jeigu plauksi – mesi knygą į šoną), nes autorė visas pastangas skiria gilinimuisi į žmones, patekusius į negailestingus tikrovės spąstus. Būtent šios pastangos, nors ir neatskleidžiančios genialių įžvalgų, yra vertos dėmesio ir sudaro knygos tikrąją vertę. Dauguma veikėjų paveikslų – ryškūs, išplėtoti. Ypač, mano manymu, puikiai sukurti vaikiškieji charakteriai – Rozemunda, Agnesė, Kolinas. Stiprūs (nors ir ne tokie įdomūs) ir pagrindiniai veikėjai – tėvas Rošas, pati Kivrina, profesorius Danvortis. Tačiau reikalą labai smarkiai gadina perdėm šaržuojami kai kurie šalutiniai veikėjai (Misis Gadson, Finčas) – ir dėl neįtikinamumo, ir dėl nuolatinio „bajerio“ kartojimo. Susidaro įspūdis, kad pastarieji – tarsi drapiruotė, siekianti išryškinti pagrindinių veikėjų privalumus. Deja, tokia drapiruotė tik pakerta ir kitų veikėjų tikroviškumą: tarkim, galima patikėti tėvu Rošu kaip idealiu kaimo kunigu, kurio aveles užklumpa baisi Dievo rykštė ir jo tikėjimu, gerumu, kantrumu, pasiaukojimu, ryškiai kontrastuojančiu su kilmingųjų dvasiškų niekšiškumu. Bet, pvz., tai, kad Kivrina nė karto nesusvyruoja, kai deda titaniškas pastangas padėti maro užpultam kaimui, nors ji galėtų tas pačias pastangas nukreipti persikėlimo plyšio paieškai ir pabėgti iš viso šito košmaro, šiek tiek neįtikina, kaip ir neįtikina stebėtinas kaimo gyventojų neįtarumas (išskyrus ledi Imeiną) surastos nepažįstamosios atžvilgiu. Autorė turbūt praleido ne vieną valandą, studijuodama maro simptomus, požymius, eigą – pandemijos klaikumas atskleidžiamas Waltariškai detaliai, nors labiau už tą detalumą man įstrigo momentas, kai Kivrina atsimena jai iš knygų žinomus mirtingumo nuo maro procentus ir bando juos taikyti kaimo gyventojų skaičiui, skaičiuodama, kiek pjūtis dar pareikalaus aukų. Dviejų siužetų įspūdis irgi nevienodas, netgi galima sakyti, kad viduramžių maras iš esmės užgožia šiuolaikinę epidemiją, kur dauguma mirštančių nuo naujojo gripo – tik statistinės aukos pagal epidemijos eigos suvestines, ne gyvi, artimi žmonės, kaip viduramžių kaimo gyventojai. Toks įspūdis susidaro gal ir dėl to, kad šiais laikais žmonės turi daug daugiau priemonių kautis su „Dievo rykštėmis“ ir nebeatrodo tokie visiški bejėgiai.

Fantastikos požiūriu knyga nepateikia beveik nieko įdomaus, nebent tą faktą, kad 2054 metais žmonės vis dar beviltiškai priklausomi nuo fiksuoto ryšio telefono. Vienintelė tikrai verta dėmesio fantastinė detalė – tai laiko keliones patobulinantis paradoksas – erdvėlaikis žmogui neleidžia patekti į praeitį (ateitį?) kritinio lūžio laiku, kad jis, skirtingai nuo R. Bradbury klasikinio apsakymo „Nudundėjo griaustinis“, negalėtų nei sumindyti drugelio, nei kaip nors kitaip pakenkti įvykiams. Atvykėlis gali būti tik stebėtojas (blogoji šios temos pusė neblogai panarstyta H. Kuttnerio apsakyme „Geriausias metų laikas“ iš rinkinio „Pragaištingas laivas“. Šis naujasis paradoksas tiksliai įrėmina ir Kivrinos tragediją: ji, žinodama, kaip galima padėti, bet neturėdama tam jokių priemonių, daro viską, ką gali, bet jos jėgos teleidžia suteikti galimybę aukoms būti palaidotoms ir į dausas palydėtoms varpo dūžiais. Net ir tai yra daug, autorei užsiminus, kaip atrodo kaimas, į kurį neatklydo keliautoja laiku.

Kaip matote, romanas susideda iš dviejų knygų. Pirmoji iš jų yra labai ilga ir neskubi įžanga. Ji drąsiai galėtų būti per pusę trumpesnė, pvz., išmetant lauk visą be perstojo žliaugiantį lietų ir pusę tuščių dialogų, neatskleidžiančių nieko įdomaus, bei gausybę aprašymų, kurie užkemša tekstą detalumu, tačiau ne vaizdingumu. Antroji knyga jau turi ir gerą tempą, o į pabaigą net pasijunta, kad autorė ima skubėti, kad tik sutilptų į planuotą apimtį. Yra ir happyendas, balansuojantis ant tikroviškumo ir logiškumo ribos, bet visgi nenuvirstantis į „Deus ex machina“ kategoriją.

Taigi, romanas vertas dėmesio. Deja, nors ir pelnęs prestižines premijas, jis neprilygsta N. Gaimano „Amerikos Dievams“ ar A. Kamiu „Marui“, tačiau tikrai nėra eilinis skaitalas ar tik trenktai fantastų kastai skirtas kūrinys. Nežinau, kaip jį vertina istorikai ir ar tikrai keturiolikto amžiaus pradžios dvaruose jau buvo naktipuodžiai (t.y., kiek autorė leido sau istorinio voliuntarizmo), abejoju, ar iki galo logiškas jos pateiktas „erdvėlaikio kontinuumo savisaugos“ paradoksas (pvz., o kas man sukliudys patekus ne į kritinį tašką, nugyventi ten iki kritinio momento ir tuomet kaukštelėti kokiam Stalinui per makaulę veržlėrakčiu?), tačiau jau seniai leidau sau skaityti per naktį knygą tol, kol pabaigsiu, kaip ir senokai perskaitęs fantastinę knygą kėliau sau klausimą, o kaip gi aš elgčiausi tokio košmaro akivaizdoje?

P.S. Jei būtų mano valia, Administracinių teisės pažeidimų kodekse atsirastų toks straipsnis: „Tas, kas tyčia arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo parašė arba leido spausdinti knygos anotaciją, iš esmės iškraipančią knygos turinį, ir taip apgaunančią skaitytoją, baudžiamas viešaisiais darbais arba administraciniu areštu iki penkiolikos parų“

Pakankamai kokybiška ir beveik nebanalu