Inga Leonavičiūtė — Tūkstantmečio detektyvas Šv. Brunonas ir 1009-ieji

pagal |

Inga Leonavičiūtė — Tūkstantmečio detektyvas Šv. Brunonas ir 1009-ieji

Inga Leonavičiūtė (g. 1973) – istorikė, medievistė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslo darbuotoja. 2014 m. apgynė daktaro disertaciją „Šv. Brunonas Kverfurtietis ir 1009 m. misija: šaltinotyrinis aspektas” (vadovas prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius).

 

„Parašiau knygą, mokydamasi iš prof. Edvardo Gudavičiaus ir vokiečių ad fontes mokyklos (nuo XIX a. Georgo Waitzo iki XXI a. Klauso Nasso ir Martinos Giese). Gavosi šaltinotyrinė studija, apimanti tūkstantmetę brunonianos šaltinių ir istoriografijos rašymo istoriją. Aišku, kad šia knyga nebus patenkintas nekantrusis skaitytojas, klausiantis o kaip gi buvo iš tikrųjų? Tačiau manau, kad ji bus įdomi ir pravarti tiems, kurie sutinka leistis ieškoti detektyvinio atsakymo, samprotaujant ir diskutuojant šaltinių tyrimo logikos rėmuose. Kad ir esmingu locus martyrii klausimu, įvertinant, jog XII a. kronikininkų sukurtas, XX a. pradžioje istoriografų paskleistas kompiliacinis pasienis (jotvingiai), negali būti XXI a. istorijos mokslo kriterijumi…”

 

Inga Leonavičiūtė

 

„Šis veikalas – pirmasis fundamentalus brunonistikos tyrinėjimas, aprėpiantis itin platų darbo lauką. Monografijoje detaliai nagrinėjami ne vien šv. Brunono Kverfurtiečio gyvenimo ir kankinystės istorijos šaltiniai (surenkant jų korpusą, detaliai nagrinėjant jų panašumus ir skirtumus, nustatant „genetinius” tarpusavio ryšius), bet ir jas remiantis klostęsis šv. Brunono „pažinimas” – t. y. hagiografinė (arba ankstyvoji istoriografinė) tradicija. Toks tyrimo pobūdis veikalo autorę išveda iš tradiciškai ribotos lituanistinės tyrimo erdvės į platų europinį krikščioniškosios Vakarų Europos kultūros arealą.”

 

Liudas Jovaiša

 

„Prieš daugiau nei tūkstantį metų buvo paminėtas Lietuvos vardas. Paminėtas nelabai garbinga proga: pagonys užmušė krikščionių misionierių, ir tai buvo užfiksuota jo žemiečių vienuolyne rašytuose analuose. Kankinio mirtimi žuvęs Brunonas Bonifacas tapo šventuoju, o žinutė iš Kvedlinburgo analų pradėjo gyventi savo gyvenimą kituose Viduramžių ir vėlesniuose rašytiniuose paliudijimuose, aprašymuose, pasakojimuose, kuriuose svarbios tapo visai kitos realijos ir tikrenybės. Tik praėjusiame šimtmetyje, labiau galvojant apie Lietuvos, nei apie Brunono pažinimą, šis ryšys istorijos tyrėjų vėl buvo užmegztas. Ingos Leonavičiūtės knyga yra ne apie Lietuvos paminėjimą, ne apie Brunono žūties laikus, o kaip tik apie šį ilgą tarpsnį, apie žinios apie Brunoną Bonifacą gyvenimą. Tai „įkalčių” – užrašytų, perrašytų, išplėtotų šaltinių ir jų publikacijų – kruopštus tyrimas, kuriuo Inga Leonavičiūtė, 2015 m. apdovanota už geriausią Lietuvoje apgintą humanitarinių ir socialinių mokslų daktaro disertaciją, žengia į europinį Viduramžių tyrimų lygmenį.”

 

Nerijus Šepetys