Prancūzų erudito Gustave Le Bon knyga „Revoliucijos psichologija“ – tai daugiau nei prieš šimtą metų parašytas darbas, kuris itin aktualus ir šių dienų visuomenei. Autorių ypač domino minios psichologija. Ją analizuodamas autorius aptaria minios veikimo mechanizmą ir šio veikimo priežastis revoliucijų ir didžių perversmų metu.
Gustave Le Bon (1841–1931) – prancūzų gydytojas, rašęs labai įvairiomis mokslo temomis. Domėjosi anatomija, psichologija, antropologija, istorija. Gana išsamiai analizavo nacionalinius tautų bruožus, minios psichologiją ir rasinį pranašumą. Viena žinomiausių ir reikšmingiausių jo knygų – „Minios psichologija“. Šioje knygoje Gustave Le Bon kalba apie minios fenomeną – kuomet individo asmenybė netenka vertės ir individualulmo, o dominuoti ima kolektyvinė minios sąmonė. Minios elgesys, pasak autoriaus, yra galingas, emocinis, tačiau intelektualiai silpnas ir destruktyvus.
Įgijęs medicinos daktaro laipsnį, G. Le Bon keliavo po Europą, Šiaurės Afriką ir Aziją, parašė keletą knygų apie antropologiją ir archeologiją. Vėliau ėmė labiau domėtis gamtos mokslais ir socialine psichologija.
Gustave Le Bon labai gerai išmanė žmogaus prigimtį – suprato, kaip žmonės mąsto, jaučia ir kaip elgiasi atsidūrę kitų žmonių apsuptyje. Knygoje „Revoliucijos psichologija“ jis naudojasi Prancūzijos revoliucijos pavyzdžiu kaip istoriniu pamatu, kad iliustruotų ir pagrįstų savo įžvalgas bei argumentus. Autorius pasakoja apie minios elgesį atsidūrus ekonominių, socialinių ar politinių permainų akivaizdoje.
Knyga „Revoliucijos psichologija“ parašyta aiškiai ir suprantamai, autorius nuosekliai aptaria iškeltas temas, išsamiai pagrindžia savo teiginius. G. Le Bon vadinamas socialinės psichologijos tėvu, o jo „Revoliucijos psichologijos” idėjos, įžvalgos ir pastebėjimai šiandien tokie pat aktualūs, kaip ir prieš daugiau nei šimtą metų, kai jis šią knygą parašė.
G. Le Bon revoliucijos psichologiją tyrinėja apibendrintai – tiek religiniu, tiek politiniu aspektu, išskiria ir analizuoja revoliucijų lyderių proto ir emocines savybes. Aiškinantis revoliucijos kilmę ir racionalumą, emocinė, mistinė ir kolektyvinė minios įtaka taip pat aptariama remiantis Prancūzijos istorija. Nepaisant šio prancūziško konteksto, autoriaus įžvalgos tinkamos ir kur kas vėlesniems ir įvaireniems reiškiniams paaiškinti. Čia galima rasti nacių iškilimo, vadinamojo „Arabų pavasario“ ir net įvairių diktatorių iškilimo priežastis.
„Revoliucijos psichologija“ – tai klasikinis ir laikui nepavaldus veikalas apie minios psichologiją revoliucijų metu. G. Le Bon buvo įsitikinęs, kad šiuolaikinį gyvenimą vis labiau formuoja minia ir minios psichologija, ji vaidina vis didesnį vaidmenį tiek politikoje, tiek viešojoje erdvėje.
Iš prancūzų kalbos vertė Nomeda Hofertaitė
