Eschbach Andreas – Skaitmeninis Jėzus 1 knyga

Tarptautinis bestseleris!
Ši istorija prasidėjo tūkstantmečių sandūroje.
Profesorius Vilfordas Smitas, jau kelis dešimtmečius atliekantis archeologinius kasinėjimus nuošaliausiose Izraelio vietovėse, suranda žmogaus griaučius, pragulėjusius kape nemažiau kaip 20 amžių.
Be to, dviejuose kaukolės dantyse aptinkamos amalgamos plombos. O juk plombuoti dantis gydytojai pradėjo tik prieš kokius pusantro šimto metų!
Tačiau tai tik žiedeliai.
Šalia šių griaučių Stivenas Foksas, profesoriaus Vilfordo pagalbininkas, aptinka skaitmeninės SONY vaizdo kameros naudojimo instrukciją ir ją nuslepia.


Recenzija

– Jūs suradote kai ką, kas nusipelno šiek tiek daugiau nei eilutė archeologijos žodyne?

– Atrodo, – pritariamai linktelėjo Vilfordas Smitas.

– Heinrichas Šlymanas surado Troją. Džonas Karteris atkasė Tutanchamono kapą. O Čarlzas Vilfordas Smitas… – pirmą kartą už galingojo kaukės šmėstelėjo šis tas žmogiško. – Turiu prisipažinti, jog vos iškenčiau, – pasakė rėmėjas. – Viso skrydžio metu neįstengiau galvoti apie nieką daugiau.

Čarlzas Vilfordas Smitas kviečiamai mostelėjo kadaise britų armijai priklausiusios palapinės pusėn.

– Kad ir kokie būtų jūsų lūkesčiai, – patikino mokslininkas, – realybė juos pranoks.

Šis, „vokiečių Michael Crichton“ vadinamo Andreaso Ešbacho romanas, nors pirmąsyk išspausdintas dar 1998-aisiais, deja, neišvengė palyginimų su (liūdnai) pagarsėjusiu D. Brown’o „Da Vinčio kodu “, kuris, tvirtinama, tėra blyškus vokiečių fantasto kūrinio atspindys.

Na, vokiečiai kuklumo perteklium gal ir nepasižymi, tačiau faktas, jog vos pasirodęs, romanas susižėrė tris prestižines Vokietijos fantastikos premijas („Kurd Lasswitz”, „Deutscher Science Fiction Preis” ir „[email protected]”) pakankamai iškalbingas. Be to, net po ketverių metų nuo pirmo leidimo, šis kūrinys vis dar tebebuvo geriausių vokiškų knygų šimtuke (2002-aisiais užėmė ten 27-ąją vietą). O 2002 m. pagal ją režisierius Sebastianas Niemannas sukūrė filmą. Žodžiu, romanas turi visus reikiamus atributus, visiškai pateisinančius kone kiekvieno leidimo viršelyje besipuikuojantį reklaminį jo apibūdinimą – bestseleris.

Jo receptas (religiniai ir fantastiniai motyvai+galinga trilerio porcija) galbūt išoriškai primena D. Brown’o virtuvę, tačiau, kaip labai tiksliai pastebėjo rusų kritikas V. Itkinas, „…skirtingai nuo Deno Brauno, Ešbachas nesistengia savęs puošti Umberto Eko laurais. Tai sąžiningas, gerai apgalvotas ir tvirtai suręstas tekstas su paprasta žmogiška morale: Jėzus, ne Jėzus, Dievas ne Dievas, svarbu, kad būtų geras žmogus.“

Kiti (kritikai) teigia, jog knyga jiems panaši į „Indianos Džounso“ scenarijų, kurį būtų parašęs garsusisFilipas K. Dikas (/Turinys4.html#Dick), bet, mano nuomone, čia gal jau kiek ir perlenkia. Tiesa, autoriaus stilius išties nepriekaištingas. Romanu, beje, jau spėjo pasidžiaugti prancūzai, italai, japonai, lenkai, rusai, na ir, pagaliau – lietuviai.

Taigi, apie knygą. Siužetas iš pažiūros nesudėtingas, na, bent jau apsiskaičiusiam fantastikos. Dulkėtuose Izraelio užkampiuose kasinėjantys tyrinėtojai poros tūkstančių metų senumo kape randa ne tik skeletą, kurio dantyse – šiuolaikinės plombos, bet ir skaitmeninės vaizdo kameros „Sony” naudojimo instrukciją.

Ko gero, ko gero, kažkur netoliese turėtų būti paslėpta ir pati kamera, kurios vaizdajuostėje, hm, ką gi galėtų nufilmuoti žmogus, matyt, laiko keliautojas, lyg tyčia atsidūręs ten ir tada, kur vaikštinėjo Kristus? Klausimas, aišku, retorinis, tad aukso vertės kameros (kuri dabartyje, kaip paaiškėjo, dar net nepradėta gaminti) puola ieškoti ne tik archeologai, bet ir Vatikanas, spectarnybos, koncernai ir t.t.

– Jūs norite žinoti, – galų gale pakartojo kanadietis sustingusiu žvilgsniu įsistebeilijęs į raudonmedžiu apkaltą vagonėlio sieną, – kur yra kamera?

Žiniasklaidos magnatas linktelėjo:

– Tikra teisybė.

– Kur Jėzaus laikais galima buvo kažką užkasti tikintis, jog po dviejų tūkstančių metų tas daiktas bus atkastas sveikas ir nesugadintas?

– Tikrai taip.

Atvykėlis bemaž komiškai atsidūsėjo:

– Sudėtinga.

Gera dešimtis detektyvinių siužeto linijų susirezga į tokį kamuolį, paskanintą dar ir gana įdomiu laiko kelionės klausimo aprašymu, meilės linija, jog finalą atspėti, na, jeigu ir įmanoma, tai bent velniškai sunku.

Lengvų ir paprastų sprendimų romane nėra. Tuo įsitikina ir vienas pagrindinių knygos veikėjų, multimilijonierius (keista lietuvio ausiai pavarde) Džordžas Kaunas su gana savotišku požiūriu į Bažnyčią:

„Kaip bepažvelgsi, katalikų bažnyčia visais įmanomais mastais buvo pati solidžiausia firma. Ypač turint omeny, jog Vatikanas – atskira, suvereni valstybė, taigi niekam nemokėjo mokesčių. Apie tokią padėtį koncernas Exxon arba IBM galėjo tik pasvajoti. Net ir praleidus tam tikras ginčytinas Baso prielaidas, pelnas liko toks, kokį gaudavo nebent narkotikų karteliai.“

… ir šventai įsitikinęs, jog archeologų radinys jam padės it avinėlį papurtyti Vatikaną, kurio „ .visi tie turtai, visa ši galia, svarstė Kaunas, paremta apsukriai parduotu mitu, atsiradusiu prieš du tūkstančius metų Palestinoje.“

Deja, multimilijonieriui tenka įsitikinti, kad Bažnyčia turi savo požiūrį į tiesą ir tikėjimą. Kaunui grasinant, jog:

„…galbūt mes įrodysime, jog įvykiai tuomet klostėsi visai kitaip, nei aprašyta Biblijoje, ir tikėjimo išpažinėjų minios atsižadės bažnyčios.

– Tiesa, misteri Kaunai, – pareiškė sekretorius, perkreipęs siauras lūpas, – nėra demokratiška. Net jei atsitiks taip, kaip jūs užsiminėte, – o aš įsitikinęs, kad šitai neatsitiks, – šis įvykis netaps Šventajai Bažnyčiai pretekstu skelbti kokias nors kitas tiesas, o ne tas, kurios jau tūkstančius metų sudaro tikėjimo turinį.“

Kiek apie autorių. A. Ešbachas Štutgarto technikos universitete studijavęs programavimą, o vėliau dirbęs kompiuterinės-konsultacinės firmos direktoriumi retkarčiais parašinėdavo fantastiką: apsakymą-kitą. O 1995-aisiais pasirodęs pirmasis jo romanas „Die Haarteppichknupfer“ (berods verčiasi kaip „Kilimų audėjai“) iškart pelnė literatūrinę „Science Fiction Clubs Deutschland“ premiją. 1996-aisiais pasirodęs jo romanas „Solarstation“ (Saulės stotis) jau gavo dvi premijas, tarp jų ir prestižiškiausią „Kurd Lasswitz“, tad Ešbachas rimtai „susirgo fantastika“ – metė darbą ir atsidėjo profesionalaus rašytojo karjerai. Rezultatus žinome – šiandien šis autorius yra vienas (jei ne pats) populiariausių Vokietijos fantastų, parašęs, berods, jau 13-ką romanų.

Beje, „Skaitmeninis Jėzus“ gana reta paukštė – tai vokiečių fantastikos, kuria lietuviai toli gražu nelepinami, kūrinys. Lietuviškai teprisimenu išleistą gal tik vokiečių fantastinių novelių rinkinį „Karavanas sustoja“ ir „Zenito“ serijoje sovietmečiu išspausdintą Herberto Frankės „Galingųjų bejėgiškumą“. Taigi, ši knyga – ir puiki proga susipažinti su netolimų mūsų kaimynų fantastika.

Dar kiek apie romano lietuviškąjį pavadinimą. Verčiant pažodžiui „Das Jesus Video“, matyt, skambėtų kaip „Video Jėzus“ ar „Jėzaus Video“, tačiau tam pasipriešino kalbininkai. Na, o „Vaizdajuostinis Jėzus“ tikriausiai skambėtų, che, keistokai. Tad galų gale vertėjai teko apsistoti ties variantu „Skaitmeninis”.

Dievas ne Dievas, svarbu, kad būtų geras žmogus