Kazys Almenas — Sauja skatikų

Kazys Almenas — Sauja skatikų

Detektyvinio romano žanras, užsimezgęs 19-me šimtmetyje, yra labai
preciziškas, tiksliai apibrėžtas. Jame dominuoja turinys, intriga.
Autorius pradžioje užmena mįslę, kurią jis pabaigoje turi išspręsti.
Sprendimas turi būti nelauktas, nustebinantis skaitytoją. Tarp mįslės
užminimo ir jos išsprendimo, autorius žaidžia su skaitytoju sudėtingą
žaidimą, intrigos kelyje paberdamas tikslių užuominų ir drauge
stengdamasis nukreipti skaitytojo dėmesį į visokius klaidinančius
šunkelius. Visa tai daroma pagal griežtas taisykles, neapgaudinėjant
skaitytojo. Almeno „Sauja skatikų“ tinka į šio žanro rėmus. Romano
intriga sumontuota su vidutinės kainos šveicariško laikrodžio
sudėtingumu ir tikslumu. Milicininkas Donatas Vėbra atvyksta į Ameriką
iš Lietuvos giminių aplankyti. Jis atsiveža ir savo pažįstamo mokytojo
prašymą surasti Amerikoje jo jaunystės dienų draugą ir sužinoti, kas
atsitiko su karo metu iš gimnazijos muziejaus paimtais eksponatais —
sauja skatikų. Vos tik Vėbrai su tuo draugu susitikus . . . čia
recenzentas turi užsičiaupti, nes, aptariant detektyvinį romaną,
atpasakoti visą turinį būtų didžiausias nusikaltimas. Tepaminėsime, kad
Vėbra, noromis nenoromis, įsipainioja į „paslapties“ aiškinimą. Jis
apkeliauja didelę dalį Amerikos, seka įvairius užuominų siūlus, kol
pagaliau išsprendžia mįslę — nelauktai, bet logiškai. Tačiau Almenas
nepasitenkina grynąja intrigos geometrija, tokia būdinga, pavyzdžiui,
Agatos Christie romanams. Jis apvedžioja skaitytoją po New Yorką,
Baltimorę, Floridos Saint Petersburgą, Chicagą ir, kaip ekskursijos
vadovas, beria gausių komentarų. Jis nagrinėja santykius tarp išeivijos
ir krašto, tarp senosios ir jaunosios kartos. Satyrine plunksna jis bado
Amerikoje įsišaknijusias Freudo teorijas ir „seksualinės laisvės“
madas. Nagrinėdamas žmogaus tapatybės ir gyvenimo tikslo problemas,
susijusias su romano atomazga, jis įbrenda ir į filosofinius vandenis.
Almenas nuolat sugretina jam svarbią tokią praeitį su dažnai trivialia
dabartimi, kaip šiame mokytojo Bertulio monologe: „… Praeitį nelengva
apčiuopti, bet mums tai gyvybiškai būtina . . . Didelės tautos gali sau
leist susi-žavėt dabartim, bet ne mes . . . Mums reikia suprasti, kaip
sunkiai buvo dirbta, kentėta ir rizikuota praeityje. Dirbta dažnai
sunkesnėse sąlygose negu dabar, ir to darbo pasekmėje mes esame čia. Tai
yra tarsi inkaras, kuris mus įvertins šioje žemėje“. Romano herojus
Donatas Vėbra, „tarybinis“ milicininkas, keliaujantis po išeiviją, yra
nauja figūra mūsų prozoje. Jo situacija kaupia savyje daug sociologinių
ir politinių galimybių. Tačiau autoriui tai, atrodo, nerūpi.
„Politika“ romane ribojasi naiviais išeivių pasisakymais ir beveik
visiška tyla apie padėtį Lietuvoje. Kaip ir daugelio detektyvinių romanų
„mįslės sprendėjas“, Vėbra yra pirmoje eilėje policininkas,
detektyvas. („Milicininko pareigose visgi šiek tiek išmokti apie
žmones, ir šiuo atveju spalva arba visuomeninė santvarka daug skirtumo
nesudarė“.) Detektyvinio romano pasaulyje ideologinės ar ūkinės
sistemos ateina ir praeina, o nusikaltimai ir jų sprendimai lieka
amžini. Vėbra yra „klasiškas“ detektyvinio romano herojus ir kitu
atžvilgiu. Nežiūrint autoriaus pastangų suteikti jam individualių bruožų
ir nekasdieninės erudicijos (jis žino, kada cituoti Sinclairą ir yra
skaitęs Whit-maną ), Vėbra lieka nuobodžiai „normalus“ ir pilkas.
Aplink jo normaly-bės ašį bešokinėjantys romano veikėjai įvairuoja tarp
švelnaus šaržo ir karikatūros. Bet ir tai įprasta detektyviniam žanrui,
kurio „inspektorius“, kaip tokioje gausybėje anglų romanų, yra
sveikas, normalus, solidžiai kasdieniškas žmogus, apspistas įtarimų,
neurotiškų ekscentrikų. Tuo būdu Almeno „Sauja skatikų“ yra įdomus
tradicinės lietuvių prozos ir detektyvinio žanro derinys. Įprastinė
situacija, kurioje „normalus“, sveiku protu ir kolektyvine patirtimi
besivaudovaujantis kaimietis susiduria su groteskiškais miestelėnais,
čia perkeliama į iš Lietuvos atvykusio milicininko Vėbros ir išeivių
Amerikoje santykius. Ir savo pasaulėžiūra, ir realistiniu stiliumi
Almenas yra esmiškai konservatyvus — šį žodį naudojant ne vertybine ar
ideologine, bet grynai aprašomąja prasme — rašytojas, kuriam bet kokios
„mo-dernybės“ savaime įtartinos. „Saujos skatikų“ autoriaus
užgriebtoms temoms ir dilemoms išgvildenti ir meniškai apipavidalinti
detektyvinio romano rėmai yra per siauri. Todėl daug kas jo romane
tepaliečiama paviršutiniškai. Antra vertus, žiūrint į romaną iš griežtai
aprėžto detektyvinio žanro taško, visi tie autoriaus samprotavimai ir
rimtieji užmojai tampa balastu, sulėtinančiu romano tempą ir
sumažinančiu jam būtiną žaismingumą. Su šia problema — kaip pasotinti
rimtojo, meniškojo romano vilką ir drauge išlaikyti sveiką detektyvinio
žanro ožką — yra susidūrę ir patys iškilieji šio žanro puoselėtojai,
kaip Ni-cholas Freeling, Ross Macdonald ar Georgės Simenon. Almenas
ėmėsi beveik neišsprendžiamo uždavinio. Mėgindamas jį išspręsti, jis
mums padovanojo įdomų pramoginės literatūros kūrinį ir ambicingą
detektyvinį romaną, prašokantį savo žanro ribas.