Franzas Kafka (1883-1924) – vienas didžiausių XX amžiaus rašytojų, romanų „Procesas“, „Pilis“, „Amerika“ bei daugelio pasakojimų autorius. Jo dienoraščiai – garbingi, atviri užrašai, kurių autorius nenorėjo skelbti, net buvo testamentu pavedęs draugui juos sunaikinti. Dienoraščiai parodo rašytoją ir žmogų, griauna vienišiaus mitą. Atsiskleidžia Kafkos kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu ir moterimis, savianalizė, kūrybiniai sumanymai, kultūrinis kontekstas.
„Ką reiškia vakarykštės nuostatos šiandien? Jos reiškia tą patį, ką ir vakar, yra teisingos, tiktai kraujas tarp didelių dėsnio akmenų susigėręs. Begalinė, didžiulė, šilta, gelbstinti laimė – sėdėti prie savo kūdikio lopšio, priešais motiną. Tai susiję su jausmu: dabar jau ne viskas priklauso nuo tavęs, jeigu tu to nenori. O bevaikio jausmas toks: visą laiką viskas priklauso nuo tavęs, ir viskas be rezultato. Sizifas buvo viengungis.
Nieko blogo: tu peržengei slenkstį, viskas gerai. Kitas pasaulis, ir tau nebūtina kalbėti.“ 1922, sausio 19
