Kafka Franz – Amerika

,,Knyga pasakoja apie 16-metį Karlą Rosmaną. Vaikino tėvai jį išsiuntė į Ameriką, nes tarnaitė pagimdė nuo jo vaiką. Karlas laive, su kuriuo atplaukė, sutinka kūriką, kuris jam išpasakoja visas savo problemas ir nusprendžia dėl jų kreiptis į vadovybę, Karlas eina su juo ir sutinka savo dėdę – turtingą verslininką, kuri Karlą atpažįsta iš tarnaitės jam atsiųsto aprašymo. Dėdė apsiima globoti jaunąjį giminaitį, samdo jam mokytojus, supažindina su įvairiais žmonėmis. Tačiau praėjus neilgam laikui Karlas prieš dėdės valią išvyksta į svečius ir dėdė nusprendžia, kad jam laikas pradėti gyventi savarankiškai ir uždraudžia Karlui kreiptis pagalbos į jį. Jaunasis europietis apsistoja vienoje užeigoje ir sutinka du vyrus: Delamaršą ir Robinsoną ir su jais leidžiasi ieškoti darbo. Tačiau šiedu imigrantai tetrokšta naudos iš jaunojo draugo ir tai supratęs Karlas juos palieka. Jis susidraugauja su vieno miestelio viešbučio vyr. virėja ir ši jį įdarbina liftininku. Atrodė, kad Karlo gyvenimas susitvarkė, tačiau vieną vakarą pas jį ateina girtas Robinsonas ir dėl to Karlas yra atleidžiamas, o vyr. durininkas iš jo dar atima švarką, kuriame buvo vaikino dokumentai ir santaupos, tad jis vėl tampa priklausomas nuo dviejų sukčių. Delamaršas jį įdarbina savo naujos meilužės Bruneldos tarnu. Šioje vietoje veiksmas nutrūksta. Kitas skyrius aprašo, kaip Karlas vežimėlyje išgabena Bruneldą, ją paslėpęs. Jiedu labai maloniai atsisveikina, nors iš pradžių vienas kito nekentė. Paleidęs Bruneldą Karlas pamato skelbimą kviečiantį įsidarbinti Oklohomos teatre ir nusprendžia pabandyti. Jam pavyksta, Karlas įsidarbina inžinieriumi ir drauge su kitais priimtaisiais išvyksta į Oklohomą.“

Franz Kafka „Pražuvėlis (Amerika)“

Tarkim, ši apžvalga – tai pratimas, tikrinantis, ar perkate vieno liūdnai pagarsėjusio laikraščio priedą, pardavinėjamą prie supermarketo kasų kaip „nauja šio sezono mada“ ar panašiai – ne mums atsiminti visus reklaminius šūkius per vieną sezoną. Ši knyga, kaip ir daugelis kitų gerų ir dar geresnių praėjusio šimtmečio kūrinių, ne per seniausiai pasirodė su logotipu, kurį ne kiekvienas ryžtųsi demonstruoti savo knygų lentynoje..

Linas Kranauskas 2007-04-23

Tačiau prie reikalo. Būtent PRATIMAS man atrodo – ar iš nuogirdų sušmėžavo – šis veikalas, apie tai, kaip nebuvus šalyje ar, tikriau, išvis tame kontinente (galit, wikipedikai, pakomentuot, kėlė Kafka kažką/koją į Ameriką ar ne?) aprašyti jo psychę ir aurą. Ar kaip, jei ne aura, pavadint šį nuotykinį it Markas Twainas ekskursą (ką šis žodis bereikštų). Kaip kolega Tomas Marcinkevičius, kurį publikuoja kol kas Ore.lt, o ne wikipedia, nurodė, vis dėlto yra bruožų, siejančių šį (nebaigtąjį?) Kafkos rankos pamankštinimą su jo chrestomatiniais foliantais, kaip antai Pilis, Procesas, Progresas, Vabalas.. atsiprašant už pajuokavimą.

Šis bruožas – tai pagrindinis personažas, į kurį taip susicentruojama, kad jis įgauna kone autistiškų savybių. Vidury pokalbio siužete imame girdėti veikėjo mintis, girdime jas tol, kol pamirštame, jog scenoje buvo ir kitų dalyvių.. kambarį pamažėl ima gaubti tamsa, ir kits veikėjas praveria langą, norėdamas šiek tiek pagaivinti troškiu tampantį orą.. Tiktai kaip niekur kitur, AMERIKOJE pagausėja kelio motyvų, tiek horizontalių, tiek vertikalių (liftas – neminėkim Škėmos bloguoju), juste junti nuotykio kvapą, kuris tačiau nepersikvalifikuoja į nieką alegoriškenį, paraboliškesnį, užbaigtesnį. Antros dalies linijos – įkaitiškas gyvenimas parakriminaliniame bute su jėga save grindžiančiu „šefu“ ir jį paradoksaliai išlaikančia protežė, kuri nuo operinio dainavimo nebepajėgia lipti laiptais ar kitaip tūsintis, – pradeda primint ne tik Bulgakovo komedijas, bet netgi, sakyčiau, Ilfo ir Petrovo epizodus..

Dar charakteringesnis siūlas man prieinamame Kafkos palikime (kurį, kaip žinia, jis prisakė sudegint) – tai nerealus įspūdis, kad aplinkiniai personažai galva sumanesni už pagrindinį, daugiau suvokiantys apie pasaulį bei kiekvienoje situacijoje daugiau žinantys, ir nepaisant jokių jo sveikiausio proto išvedžiojimų, dar daugiau suprantantys, tokiame fone ir išvedžiojimams, ir mūsų herojui tampant vis juokingesniems, nusipelnantiems (bent jau kitų veikėjų) patyčių, kurios tokios akivaizdžios iš dialogų.

Niekaip neperprantu apžvalgininkų nuosprendžio, esą Kafkai svarbiausia Mažojo Žmogaus Drama (Tragedija). Jis suplanuotas kaip mažas (kad ir kiek reflektuotų patį autorių) ne tik siužete, bet ir patiems mums, suvokėjams, niekaip neatprantantiems tapatintis su pasakotoju arba centriniu herojumi; nepaisant griežtai dorų įžvalgų proveržių, jis toks infantilus, kad neįmanoma nepajusti, kaip Kafka (gal ir tragiškai) tyčiojasi.