Prieš pat Naujųjų naktį nusiplūkusi Fėja parskrenda į savo žaislų krautuvę. Ji išdalijo visas tėvų iš anksto užsakytas dovanas jų vaikams ir dabar, gurkšnodama žiedų arbatą, skaičiuoja pelną. Bet ar visi vaikai šiemet gavo dovanų? O tas berniukas, kuris jau kelinta diena priploja nosį prie vitrinos ir negali atplėšti akių nuo elektrinio traukinio Žydroji Strėlė?… Skaityti toliau »
Lietuviai dainuoja kaip pasiutę, tai vadinamoji dainų tauta, nors latviai turi savo nuomonę, o, kaip įprasta, atskirą nuomonę tiek apie latvius, tiek apie lietuvius turi estai, kurie visada turi savo atskirą nuomonę, bet apie estus ir jų dainas tiek.
Rankraščio pabaiga
Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių penkiatomį pelnytai pradeda romanas „Žvakės vėjyje“ ir nedidelis įtaigus esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“. Ant kalvų išsidėsčiusi auksagalvė Jeruzalė, garbė Aukščiausiajam, nedingo ir gyvuos per amžius. Dingo kita Jeruzalė – šiaurės, Vilniuje, Lietuvos žydų lopšyje ir šventovėje, išminčių ir kankinių už protėvių tikėjimą mieste, kurio stogais kitados naktimis lyg katės vaikštinėjo… Skaityti toliau »
Šiame „Mokinio skaitinių“ leidinyje spausdinamas pluoštelis XIXa. prancūzų rašytojo Gi de Mopasano novelių. Gi de Mopasanas (Henri René Albert Guy de Maupassant, 1850 m. rugpjūčio 5 d. – 1893 m. liepos 6 d.) – prancūzų XIX a. rašytojas, įžymus novelių kūrėjas.
Prano Mašioto serija skirta ikimokykliniam ir jaunesniajam mokykliniam amžiui. „Seniai, labai seniai, kai mūsų tėvų tėvai dar buvo maži vaikai, gyveno gydytojas, vardu Dolitlis Ź Jonas Dolitlis, medicinos daktaras. „Medicinos daktaras” reiškia, kad jis buvo tikras daktaras ir daug daug žinojo.Jis gyveno mažame pajūrio miestelyje Padlebyje. „Daktaras Dolitlis labai mylėjo gyvūnėlius. Jo numylėtiniai buvo antis… Skaityti toliau »
Gyvena jis visai vienas, tik su savo mėgstamais gyvūnais. Buvo dukart iškeliavęs ir nepaprastų dalykų atradęs. Šį kartą mano pieštukas bakstelėjo į mažytę salą pačiame vandenyno viduryje. Jos pavadinimas buvo išspausdintas tokiomis smulkiomis raidėmis, kad daktaras turėjo savo stipriuosius akinius užsidėti. Tada jis palengva perskaitė „Beždžionių sala” ir tyliai sušvilpė. Mat ši sala yra… Skaityti toliau »
Kai daktaras Jonas Dolitlis sužino, kad viso pasaulio gyvūnai nori bendrauti vieni su kitais, jam kyla neįikėtina idėja. Ištikimų draugų šuns Jipo ir anties Tap tap padedamas, jis įkuria Kregždžių paštą, greičiausią visų laikų pašto tarnybą. Po visą pasaulį keliauja laiškai ir siuntiniai, kuriuos į šaltus kraštus padeda pristatyti pingvinai. Lyjant ar šviečiant saulei, daktaro… Skaityti toliau »
Ties gatvės žibintu (vaikiškas romanas). Su romantiniu patosu vaizduojamas pasmerktų žmonių išdidumas, kančia, rezignacija, kontrastiškai gretinami žydų, vokiečių, lietuvių nacionalinės pasaulėjautos tipai. Autorius, pateikdamas spaudai šį leidinį, anksčiau spausdintus romanus redagavo. Labiausiai pakito Ties gatvės žibintu. Ankstesnis jo pavadinimas buvo Mėnulio savaitė.
Serija: „Literatūros skaitiniai #1“. Šiame ,,Literatūros skaitinių“ serijos leidinyje spausdinamas Igno Šeiniaus impresionistinis romanas ,,Kuprelis“, parašytas XX a. pradžioje. Jame autorius įveda naujo tipo herojų – tai ne veiksmo, ne proto, o jausmo žmogus, ir gamtos tyla bei ramybė leidžia jam nepakrikti, sutelkti savo asmenybę į kvintescenciją, sudėlioti nuotaikų kaleidoskopą į nuostabaus grožio žmogaus sielos… Skaityti toliau »
Legendos
Santrauka: Janinos Degutytės eilėraščių knyga „Baltas gulbių sostas“ savo menine verte išskirtinė ne tik poetės kūryboje, bet ir visoje lietuvių vaikų poezijoje. Joje sudėti patys brandžiausi eilėraščiai, kurių daugelis, be abejonės, mūsų mažųjų poezijos klasika. šis rinkinys akivaizdžiai byloja apie savitą ir jaukų poetinį pasaulį, kuriame vaikui artima ir suprantama forma poetizuojami šviesiausi žmonijos idealai,… Skaityti toliau »
Janinos Degutytės pasakos vaikams.
Eilėraščiai
Pasakos vaikams.
Vaikams
Vieną rytą mes gavome tokį laišką: Malonūs Leidėjai! Aš – Lietuvos peliukė. Gyvenu toli, toli nuo čia, Telšiuose… Man labai rodėjo pamatyti Kauną, ir aš pabėgau iš namų, išvažiavau to Kauno pasižiūrėti. O dabar, šit, pasiilgau namiškių ir noriu jiems nors kelis žodelius parašyti. Aš žinau, kad Tamstos spausdinate įdomias knygutes, kurios paskum bėginėja po… Skaityti toliau »
Novelė
J. Apučio apsakymas „Užšalusios skulptūrų akys“ yra vienas iš sudėtingesnių, sunkiau suprantamų, todėl tikslinga čia pakomentuoti kai kurias jo ypatybes, rekonstruoti asociatyvaus pasakojimo logiką. Sapno būsenos, sąlygiškas pasakojimas, alogiškos asociacijos – visa tau atskleidžia painų žmogaus sąmonės ir pasąmonės pasaulį. Tai dvasinio moralinio gyvenimo parabolė. Šis kūrinys yra savotiškas atviros psichoanalizės seansas.