B.Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai” atkuriamas vienas sunkiausių Lietuvos kaimo gyvenimo laikotarpių – pokario metai. Autorius parodo panašius ir kartu labai skirtingus likimus žmonių, stovinčių ant naujo gyvenimo slenksčio, atskleidžia jų rūpesčius ir lūkesčius.
Romanas yra novatoriškas reiškinys lietuvių literatūroje. Gyva jame ir lietuvių literatūros tradicijų dvasia – tiek krėviškoji, tiek putiniškoji. Nauja – absoliučiai nuoširdus asmenybės atsivėrimas egzistencijos paslapčiai įspėti. Rašytojas paliko mums su didele poetine jėga sukurtą gaivališką, įvairiapusišką, gyvybe ir grožiu plazdantį pasaulį, kuriame žmogus ne tik kenčia dėl savo netobulumo ir laikinumo, bet ir myli, kuria, kovoja, džiaugiasi, eina į šviesą ir pats savo dvasingumu yra šviesa. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje B.Radzevičiui pirmam pavyko su tokia intelektualine jėga, nuoširdžiausiu vidiniu įsitikinimu parodyti individualios, neunifikuotos, bekompromisinės menininko pozicijos būtinybę, asmenybės teisę mąstyti savarankiškai ir atsakyti už savo žodį.
