Antanas Ramonas — Vasario upės

pagal |

Antanas Ramonas — Vasario upės

Kad pamatytum pasaulį, reikia sustoti ir įsižiūrėti, kad išgirstum jo paslaptingą ir švelnų šnabždesį, kurį girdi tik dvasia, reikia sustoti ir įsiklausyti. Įsiklausyti tyloje ir vienatvėje, ramybėje, nutildžius savo sielos triukšmą.

Antanas Ramonas (1947–1993) – vienas iš tų, kurių visada buvo ir yra nedaug: vienas iš sugebėjusių nutildyti sielos triukšmą dėl tokio praktinės vertės neturinčio dalyko kaip menas.   Įcentrinė Antano Ramono proza priklauso naujajai klasikai, be jos šiuolaikinės literatūros peizažas neturėtų tiek subtilių atspalvių.

Užmarštis Antano Ramono kūrybai negresia, atvirkščiai – prieš porą dešimtmečių leistos jo knygos yra tapusios ieškoma retenybe. Į šią rinktinę įdėti „Balti praėjusios vasaros debesys“ tiesiogine prasme prikelti iš pelenų – beveik visas atskira knyga išleistos šios apysakos tiražas buvo sudegęs.

Pagrindinės Antano Ramono kūrybos temos – kaip pats gyvenimas amžinas ir laikinas gamtos grožis, prarasto laiko ieškojimai trapioje vaikystės žemėje, benamio klajūno jausmas istorijos sąvartose, su niekuo nesupainiojama ramoniška Vilniaus vizija, kur tarp tragikomiškų Užupio ir Pilies gatvės personažų šmėkšteli vienišo vilko – menininko figūra.

(Visited 4 times, 1 visits today)