Varna braukia ašarą

Skaidrus stilius, žodinga kalba, prisodrinta aukštaitiško kolorito, ryškūs charakteriai, paprasti, bet nenuobodūs siužetai neleidžia atitraukti akių nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Nėra nė vieno kūrinio, kuriame nebūtų užkoduotas Gėrio pradas. Net pačiose dramatiškiausiose situacijose („Mokytojėlis, arba vis kaip tam Šveikui“) žybsi viltingi atšvaitai. Neskirstydamas personažų į „geriečius“ ir „blogiečius“, nesmerkdamas paklydusiųjų ie neliaupsindamas teisiųjų, autorius sugeba nenusižengti istorinei tiesai. Tai dar vienas aukštos meninės prabos liudijimas apie XX amžiaus būvį Lietuvoje.