Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871-1927) atminimas Lietuvoje dažniausiai siejasi su jo ganytojišku darbu tautiškai mišrioje Vilniaus vyskupijoje 1918-1925 metais. Nors Jurgio Matulaičio gyvenimas ir veikla gana plačiai aprašyti, iki šiol beveik jokio dėmesio nėra susilaukę ir visuomenei beveik nežinomi arkivyskupo darbai krikščioniškos socialinės filosofijos plėtojimo srityje. J. Matulaičio socialinė mintis Lietuvoje pamiršta iš dalies dėl to, jog šiomis temomis jis daugiausiai rašė lenkų kalba, ypač dėstymo Varšuvoje laikotarpiu. Dėl to ši mintis ne mažiau reikšminga tiek istoriškai, kaip padėjusi pamatus pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvos politinį gyvenimą formavusioms idėjoms, tiek ir šiandienai, kaip pavyzdys mūsų tautos katalikiškos socialinės minties, verčiančios kelti Lietuvoje ir ypač apleistus socialinio teisingumo klausimus. J. Matulaičio socialinės filosofijos tekstų rinktinė „Socialinė filosofija” yra bandymas grąžinti į Lietuvos gyvenimą tiek J. Matulaitį kaip socialinį mąstytoją, tiek socialinio teisingumo klausimus apskritai.
„Palaimintasis Jurgis Matulaitis savo raštais primena pamatinę tiesą, kad socialinis klausimas – tai įgyvendintas teisingumas. Tokio supratimo šiuolaikinėje individualistinėje vartotojiškų įpročių visuomenėje labai stinga. Svarstymai apie krikščioniškosios nuosavybės teisę galėtų tapti idėjine versme, apmąstant ribas prieinantį šiuolaikinį pasaulį.”
dr. Algimantas Jankauskas, politologas
„Katalikų Bažnyčios palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871-1927) prieš gerą šimtmetį, dažnai aplenkdamas savo laiką, ramiai ir įtaigiai kalbėjo apie visuomenės solidarumą ir bendrąjį gėrį, abejojo pavienio žmogaus egoizmu grindžiama visuomenės tvarka, tvirtino, kad bendruomenės raidoje iškylantys keblumai ir sunkumai („socialinis klausimas”) yra kiekvieno piliečio reikalas ir kiekvienas pagal galimybę turįs prisidėti prie jų įveikimo. Pasak jo, „bendrais raiščiais esame visi surišti į vieną draugiją”.
Jurgis Matulaitis apgailestavo, kad etinę laikyseną visuomenėje pakeitė „nacionalistiškai materialistiška”, rūpinosi didėjančia turto koncentracija nedaugelio žmonių rankose, žmogaus darbo suprekinimu, matė į socializmo ir liberalizmo kraštutinumus nenukrypstantį kelią, kurį siejo su Kristaus paskelbtu „laisvės, lygybės ir brolybės” idealu.
Prof. Albino Plėšnio sudaryta Jurgio Matulaičio straipsnių rinktinė į nūdienos Lietuvos akademinės bendruomenės ir pilietinės visuomenės akiratį pelnytai grąžina Bažnyčios socialinio mokymo Lietuvoje skleidėjo ir krikščioniškosios demokratijos krypties atstovo mintis. Tai ne tik svarbus veiklaus Katalikų Bažnyčios žmogaus mąstymo palikimas, bet ir labai vertingas istorinis šaltinis.”
prof. Tatjana Aleknienė, filosofė
Iš lenkų ir lotynų kalbų vertė Gintautas Vyšniauskas
