Žemaitytė, Aldona – Amžino įšalo žemėje

pagal |

Prieš keletą minučių kun. Julius Sasnauskas pasakė šiuos žodžius (cituoju iš atminties): „Valstybiniais minėjimais mes darome ir padarėme viską, kad sėkmingai užaugtų karta, kuriai visiškai nesvarbu nei 1941-ieji, nei 1990-ieji.“ Ką gi, matyt reiktų ir pasidžiaugti už tą kartą, kuriai, tikėkimės, negręsia panašios baisybės, kai…

Per kelias dienas į pačius tolimiausius Sibiro kraštus, už poliarinio rato buvo ištremta vos užgimusi Lietuvos inteligentija, valstybės veikėjai (tarp jų ir prezidentas A. Stulginskis), ne pavieniai asmenys, o ištisos šeimos, iš kurių grįžo tik kai kurie vaikai. Taip! Jūs tūkstantį kartų apie tai girdėjote, bet, sąžiningai, kiek kartų apie tai pagalvojote?

Ši knyga, išleista tolimais 1989 m., jau po straipsnių „Literatūroje ir mene“, „Pergalėje“ buvo viena pirmųjų tremtinių atsiminimų knygų. Viena iš pirmųjų, kurią tie, kieno giminės ir artimieji nukentėjo tada ar šiek tiek vėliau, rijome nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Kuri sukrėsdavo, spausdavo ašaras ir nuo kurios atsikeldavai virpėdamas.

Alberto motina Janonienė, mirdama iš bado, maldavo sūnų nors trupinėlio duonos, ir Albertas su Platinsku naktį įlindo į kepyklą. Viskas būtų pasibaigę laimingai, jeigu jie, paėmę kiek duonos, būtų grįžę į baraką. Gal ir motina nebūtų mirusi iš bado. Bet pajutę duonos kvapą, vaikinai neišlaikė ir puolė prie jos. Bevalgydami nusilpo ir neteko sąmonės. Ten juos rytą ir atrado begulinčius <…> Nuosprendis: už duoną <…> po trejus metus (lagerių).

Kai mirdavo tėvai, vaikus paimdavo į atskirą našlaičių baraką tame pačiame lediniame kape. <…> Išbadėję vaikai grandydavo rankutėmis nuo ledinių langų sniegą ir valgydavo jį. Vaikai mirė vienas po kito. Lavonų vežiotojai dažnai rasdavo ant sniego prie vaikų barako durų padėtus maišus su vaikų lavonėliais-skeletais. Po kiek jų buvo maiše, nežinoma, nes nuvežę maišus dėdavo į bendrą krūvą jų neatrišdami. <…> Tik visam gyvenimui įstrigo atmintin poliarinių lapių nugraužtos rankos ir kojos, balti kaulai, taip pat vėjo ridenama kažkieno galva„. (D. Grinkevičiūtė, „Lietuviai prie Laptevų jūros“).

Ne, aš nesakysiu, kad šią knygą perskaityti privaloma. Keliais tūkstančiais žuvo daugiau ar mažiau – kas dabar supaisys, visa žemė nusėta žmonių kaulais. Lietuviai kentėjo taip pat – ne daugiau, ne mažiau kaip ir kitos tautos, broliškame SSRS pragaro katile; norim – žinokim, nenorim – nežinokim, kiekvieno sąžinės ir požiūrio reikalas.

P.S. 1941 m. birželio 14-19 d. iš Lietuvos į Užpoliarę buvo ištremta virš 18 tūkst. žmonių.

ir

 

(Visited 82 times, 1 visits today)