Tėvynė ir laisvė, sava tapatybė – pagrindiniai motyvai Vytauto Mačernio minčių partitūroje. Viskas labai gyva, pulsuoja jauno žmogaus dvasia. Amžinosios meilės ir mirties linijos, kaip du pradai, galiausiai susijungia tarpusavyje.
Sakoma, ryškiausia žvaigždė, prieš užgesdama, dega karščiausiai. Vytauto Mačernio blyksnis buvo trumpas, bet labai ryškus. Savo poezijoje jis spėjo nušviesti kai ką labai svarbaus, ontologiško – gimtinės namų vizijas, vaikystės potyrius, tėvų, protėvių, archetipinį namų, kaip mikrokosmo, pasaulį. Skvarbus, gilus yra V. Mačernio žvilgsnis. Jo akys, žvelgiančios į laukuose dirbančius žmones, leidžia prasismelkti pro pavargusius kūnus, pamatyti juos nuauksintus saulės, švytinčius. Jautri klausa leidžia išgirsti pavargusių širdžių plakimą.
Dienoraščiuose ir laiškuose poetas pasinėręs į filosofiją ir refleksijas, ieškantis savo būties prasmės. Svarbus tautiškumo – kaip identiteto, savųjų šaknų, lietuvybės, kuriančio laisvo ir nepriklausomo žmogaus – klausimas. Kartu juntama rezignacija, liūdesys, filosofo Osvaldo Spenglerio skelbto Europos saulėlydžio atšvaitai.
Vytauto Mačernio kūrybinis palikimas išlaiko Tikėjimą, Viltį, Meilę ir rudeninį lengvos nostalgijos kvapą.
