Ankstyvuosiuose V. Bubnio kūriniuose vyrauja bręstančio žmogaus
išgyvenimai, psichologinės paauglių situacijos, mokytojų, tėvų ir vaikų
santykiai. Vėliau svarbiausiuoju prozos leitmotyvu tampa Lietuvos kaimo
likimas po Antrojo pasaulinio karo. Epinės slinktys vaizduojamos per
šeimos ir individo likimus. Sovietinės sistemos įtaka tokiems likimams,
tradicinių vertybių sankirta su sovietizacijos peršamomis vertybėmis
bene labiausiai išryškėjo romanų trilogijoje „Alkana žemė“ (1971), „Po
vasaros dangum“ (1973) ir „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1976).
