XIX a. Lietuvos karinių dalinių tematika yra nagrinėjama trijų karinių konfliktų kontekste: pirmiausia, 1812–1814 m. Prancūzijos–Rusijos karo kontekste, kai buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) teritorijose vyko kariniai veiksmai, bei 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų kontekste, kai vyko gyventojų organizuota ginkluota kova su Rusijos armijos reguliariosiomis pajėgomis. Šiuo atveju kalbame apie karinius dalinius, veikusius specifinėmis sąlygomis, kai nebebuvo Lietuvos valstybės, tačiau aktyvioji visuomenės dalis, nepaisant kartų kaitos, demonstravo siekį susigrąžinti prarastos valstybės statusą. Lietuvą šiuo atveju suprantame kaip buvusios LDK teritoriją, egzistavusią iki Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) padalijimų, kadangi bajorų savimonėje ir politinėse aspiracijose, kuriomis jie vadovavosi stodami į kovą, vyravo būtent tokia teritorinės tėvynės samprata. Kovų geografija taip pat apžvelgiama šioje teritorijoje, o jos konkrečios erdvinės ribos apibrėžiamos aptariant kiekvieną karinio pasipriešinimo laikotarpį. Lietuvos karinėms formuotėms priskiriami kariniai daliniai ir būriai, kurie buvo suformuoti ir veikė būtent minėtoje teritorijoje. Tiesa, aptariant prancūzmečio laikotarpį, kalbama apie jų tolesnį likimą už Lietuvos ribų, taip pat užsimenama apie dalinius, formuotus iš vietinių gyventojų, tačiau priklausiusius Prancūzijos karinėms pajėgoms. Aptariant 1830–1831 m. sukilimą, taip pat kalbama apie vietinius sukilėlių būrius, kurie kaip atskiri pulkai veikė Lenkijos karalystės karinių pajėgų generolo Antano Gelgaudo korpuso sudėtyje.
