Poetas ir šiame rinkinyje lieka ištikimas sau, savo poetinei mokyklai, dar kartą pateisindamas neoklasikinio autoriaus reputaciją. Ir šioje knygoje Tomo Venclovos naujoji klasika gimsta iš senosios – autorius juvelyriškai tiksliai laikosi ritmo ir rimo taisyklių, šio rinkinio poezija – muzikali ir šalia įtaigios semantikos grįsta harmoninga kalbos muzika, kurią išgirsti ir užrašyti – autentiškas ir nesupainiojamas T.Venclovos meninis stilius. Ankstensiųjų poeto knygų tematiką tęsia Šventojo rašto, Antikos, istorinių Lietuvos ir pasaulio vardų, vietovių, faktų šiandieninė refleksija. Tačiau ne kartą nuskamba ir ne vienas šiandieninėmis pasaulio aktualijomis grįstas perspėjimo, blogų nuojautų, pesimizmo motyvas. Tomas Venclova lieka ištikimas pasaulėjautai, kur Czeslawo Miloszo suformuluotas katastrofistinis pasaulio matymas varžosi su prasmės ir grožio apraiškomis. Dėl to „Eumenidžių giraičių“ poezija – dar ir kupina vidinės dramaturginės įtampos.
Tai būdinga ir T. Venclovos verčiamiems autoriams, kurių šioje knygoje – keturiolika: pasaulinio garso poetai, Nobelio premijos laureatai Cz. Miloszas, W. Szymborska, S. Heaney, T. Transtromeris, ne tokie garsūs E. Hinsey, B.Collinsas, Ch. Simicas ir kt. Išskirtinių autorių tekstai, talentingai išversti, skaitytojams perteikiant tiek meninę įtaigą, tiek ir savitą stilių.
