Toby Thacker — Gėbelsas. Žmogus, sukūręs Hitlerį

pagal |

Toby Thacker — Gėbelsas. Žmogus, sukūręs Hitlerį

Jozefas Gebelsas į istoriją įėjo kaip žiauriausias holokausto budelis ir propagandos tėvas. Katalikiškas auklėjimas ir humanitariniai mokslai nesukliudė „piktajam daktariūkščiui“ savo kompleksus dangstyti nacistine ideologija, įgimtas oratoriaus talentas, neišsemiama energija bei asmeninė draugystė su A. Hitleriu atvedė jį į aukščiausius Reicho postus. Siam įžvalgiam ir negailestingam protui reikia „dėkoti“ už tai, kad Antrasis pasaulinis karas užsitęsė taip ilgai, nes jis organizavo totalinį karą ir visi resursai buvo skiriami karo veiksmams tęsti, o į frontą žūti traukė visi, nuo vaikų iki senių. Jo „nuopelnas“ yra ir Hitlerio Mesijo įvaizdis, kuriam taip ilgai meldėsi nacistinė Vokietija. Tačiau baisiausia buvo J. Gebelso neapykanta žydams, su kuriais jis pradėjo kovoti tapęs partijos gauleiteriu Berlyne iki paskutinių karo dienų. Jo iniciatyva ir nurodymu organizuoti pogromai, tūkstančiai žydų išvežti iš Vokietijos ir kitų užgrobtų teritorijų į koncentracijos stovyklas sunaikinti. Išlikę Jozefo Gebelso dienoraščiai atskleidžia šio nacio iki kaulų smegenų mąstymą, pasaulėžiūrą ir gyvenimą iki niekingos mirties Hitlerio bunkeryje nužudžius savo vaikus. Raudonojo Berlyno Maratas, „eržilas“, 30 000 dienoraščio puslapių užfiksavęs kiekvieną savo meilės nuotykį, šlubis neproporcingai didele galva, hitlerinės propagandos mašinos kūrėjas, kruvinosios Krištolinės nakties sumanytojas, žmogus, išmokęs vokiečius nekęsti žydų, vienos dienos Vokietijos fiureris – tokį paveikslą atskleidžia anglų istorikas Toby Thackeris, išanalizavęs Jozefo Gėbelso 1923–1945 m. dienoraščius, neseniai atgautus iš Sovietų Sąjungos. Augintas tapti kunigu, suvedžiotas rašytojo ambicijų Jozefas Gėbelsas (1897–1945) taip ir būtų likęs eilinis filosofijos daktaras, kurio darbai nespausdinami, jeigu ne nacių judėjimas. Gerai suvokdamas savo luošumą ir bijodamas buržua intelektualo etiketės, 1922 m. įstojęs į NSDAP Gėbelsas kompensavo stipraus, šviesiaplaukio, sveiko arijo įvaizdžio stygių ideologine ištikimybe ir radikalizmu. Per penkerius metus „piktas neūžauga“, naudodamasis savo sodriu ir galingu balsu, karšta retorika ir neskrupulingu apeliavimu į primityviausius instinktus, spėjo tapti garsiausiu XX a. demagogu, artimiausiu Hitlerio patikėtiniu. Nenuilstantis, atkaklus agitatorius, paralyžiuojantis priešininkus pagiežos, šmeižto ir prasimanymų deriniu, mokėjo sutelkti bedarbių vokiečių baimes Didžiosios depresijos metu Vokietijoje, valdyti juos „šaltai apskaičiuodamas“. Jis meistriškai kūrė šūkius, mitus ir įvaizdžius, kalė aforizmus, aukštinančius nacionalsocialistų judėjimą. Apstulbintas Gėbelso sėkmės Berlyne, fiureris 1929 m. paskyrė jį reicho propagandos vadovu. Būtent jam Hitleris turi būti dėkingas už savo, kaip fiurerio mesijo, įvaizdį. Gėbelsas, cinikas be savų įsitikinimų, laikė savo misija įpiršti Hitlerį vokiečių tautai, sukurti fiurerio, kaip Vokietijos gelbėtojo nuo žydų, spekuliantų ir marksistų, legendą. Dėl karštų jo pasisakymų vokiečių pralaimėjimai virsdavo pergalėmis, masės aklai tikėjo jo kurtais propagandiniais filmais ir buvo pasiryžusios visuotiniam karui – nugalėti arba susinaikinti. Gėbelso manija „aukotis“, žavėjimasis Hitleriu ir patologiška neapykanta žydams lėmė fatališką jo dalyvavimą Trečiojo reicho politikoje, kuris baigėsi savižudybe Hitlerio bunkeryje 1945 m., dieną po fiurerio mirties, prieš tai nunuodijus šešis savo vaikus ir nušovus žmoną.

(Visited 22 times, 1 visits today)