Thomas Hettche (g. 1964) žinomas Vokietijos rašytojas, pelnęs ne vieną literatūrinį apdovanojimą. „Arbogasto byla” – pirma rašytojo knyga Lietuvoje.
Pagrindinis knygos herojus turi tikrą prototipą Hansą Hetzelį, kurio byla šeštojo dešimtmečio Vokietijoje sukėlė daug triukšmo. Pagal šį kriminalinį romaną 2005-aisias sukurtas kino filmas.
„Mudu mylėjomės, ir staiga – ji nebegyva. Tokia yra tiesa.”
Prisiekusiųjų teismas apkaltina Hansą Arbogastą dėl jaunos moters mirties ir nuteisia kalėti iki gyvos galvos. Ar tikrai jis seksualinis žudikas?
„Arbogasto byla“ – tai dviejų žmonių aistros kupino atsitiktinio susitikimo istorija.
Vienam šitas susitikimas kainavo gyvybę, kitam – gyvenimą, palaidotą kalėjimo vienutėje. Koks tas gyvenimas, paženklintas mirties šešėlio, kupinas neblėstančio ilgesio ir neišpažįstamos kaltės?
Iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė
IŠTRAUKA
ANTRAS SKYRIUS
Kapinių sodininkas mūvėjo išblukusias mėlynas darbines kelnes ir tokio pat trinyčio audinio striukę, avėjo juodais guminiais batais. Jis buvo kur kas vyresnis nei pensinio amžiaus ir vaikščiojo taip, tarsi sirgtų podagra. Tylėjo vesdamas vyriausiąjį miesto gydytoją daktarą Dalmerj į lavoninę, esančią miesto kapinių teritorijoje, anapus geležinkelio bėgių, prie pat Mūsų meilingosios Motinos vienuolyno. Dalmerj lydėjo daktaras Bėrlachas, Freiburgo universiteto patologijos instituto mokslinis asistentas, kurį vyriausiasis miesto gydytojas pakvietė atlikti autopsiją. Buvo jau vėlyva popietė, nes jie tik dabar galėjo prieiti prie lavono, atgabento policijos praėjusią naktį, mat lavoninė dar buvo naudojama ir kaip šarvojimo salė, ir kaip patalpa gedulingoms mišioms laikyti. J neogotikinio pastato vestibiulį pro margus švino juostomis jungtus vitražo stiklus krito blausi žalsvai mėlyna šviesa. Atsidavė smilkalais ir parūgusiu vandeniu didelėse gėlių vazose; tas kvapas dar labiau sustiprėjo sodininkui atrakinus šalia altoriaus esančias duris, nes gretimoje patalpėlėje, kaip apstulbęs pamatė Bėrlachas, buvo pristatyta daugybė cinkuotų kibirų su galybe puokščių, daugiausia lelijų ir kardelių, kurių kvapas išsyk ėmė siausti atėjusius.
Dr. Dalmeris, pagyvenęs, beveik plikagalvis kresnokas vyras dideliais žilais ūsais ir auksiniais akinių rėmeliais, neatrodė nustebęs. Jis išsyk pravėrė siaurus langus, kad patektų gaivaus oro ir švelnios popietės šviesos, kurioje skaisčiai sutvisko baltos žiedų taurelės. Bėrlachas nepatikliai dairėsi. Gėlėmis buvo apkrautas ir didelis praustuvas, ir mažiukas rašomasis stalas, ir akmeninis stalas. Už jo ant dviejų medinių ožių stovėjo naujas eglinis karstas pridengtu dangčiu. Abu medikai tylėdami atkraustė šiek tiek vietos. Dr. Dalmeris sausai nušluostė stalą ir atidengė kelioninę rašomąją mašinėlę, Hermes Baby, kuria ketino spausdinti protokolą. Per tą laiką Bėrlachas, atliksiantis autopsiją, ant šviesaus vasarinio kostiumo apsivilko baltą chalatą, ant siauros lentynos greta praustuvo išdėliojo skrodimo įrankius, įjungė silpną palubio lempą ir nuo akmeninio skrodimo stalo kuo švariausiai nuvalė žiedlapius ir žemės likučius. Jis buvo dar labai jaunas, siauraveidis, neturėjo nė trisdešimties, ir su tuo baltu chalatu atrodė toks aukštas. Kai galiausiai sodininkas nuvožė karsto dangtį ir padėjo jiems iškelti nuogą moters lavoną, šie jam linktelėjo, ir žmogus išėjo.
