Knygoje „Specnazas: tikroji sovietinių specialiųjų pajėgų istorija” kalbama apie dalinių, žinomų kaip specnazas, karius. Tie kareiviai niekada nerausia trašėjų; iš esmės jie niekada neužima gynybinių pozicijų. Jie arba netikėtai atakuoja priešą, arba, jei sulaukia pasipriešinimo ar priešininko jėgos persvaros, dingsta taip pat greitai, kaip atsiradę, ir atakuoja priešą vėl – tada ir ten, kur priešininkas visų mažiausiai tikisi juos išvysti.
„Kiekvienas pėstininkas Sovietinėje armijoje su savimi nešiojasi mažutį kastuvėlį. Gavęs įsakymą sustoti, jis nedelsiant gulasi ir šalia ima kasti žemę. Po trijų minučių jis bus išrausęs nedidelę 15 cm gylio tranšėją, į kurią galės išsitiesęs atsigulti taip, kad kulkos, nekeldamos pavojaus, švilps jam virš galvos. Iš priekio ir šonų iškasta žemė suformuoja brustverą ir tampa papildoma priedanga. Jei virš tokios tranšėjos važiuotų tankas, kareivis gali tikėtis, kad šis nepadarys jam jokios žalos. Bet kurią akimirką kareiviui gali būti įsakyta keliauti toliau ir, šaukdamas visa gerkle, jis puls pirmyn. Jei jam neįsakoma keltis, jis rausia vis gilyn ir gilyn. (…)
Šioje knygoje mes kalbame ne apie pėstininkus, o apie kitų dalinių, žinomų kaip specnazas, karius. Tie kareiviai niekada nerausia tranšėjų; iš esmės jie niekada neužima gynybinių pozicijų. Jie arba netikėtai atakuoja priešą, arba, jei sulaukia pasipriešinimo ar priešininko jėgos persvaros, dingsta taip pat greitai, kaip atsiradę, ir atakuoja priešą vėl – tuomet ir ten, kur priešininkas visų mažiausiai tikisi juos išvysti.”
ir
