1989-ųjų vasario 14-oji, Šv. Valentino diena, BBC žurnalistė telefonu paskambinusi Salmanui Rushdie pasakė, kad Irano dvasinis lyderis ajatola Khomeini paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Tada garsus rašytojas pirmąkart išgirdo žodį „fatva“. Kuo jis nusikalto? Parašė romaną Šėtoniškos eilės…
Taip prasideda pasakojimas, kaip skandalingojo romano autorių religiniai fanatikai priverčia pasitraukti į pogrindį, ir jam, akylai saugomam ginkluotų policininkų, tenka nuolat kraustytis iš vienų namų į kitus. Jo paprašoma susigalvoti slapyvardį, kuriuo į jį galėtų kreiptis policijos pareigūnai. Salmanas Rushdie prisimena savo mylimus rašytojus – Conradą ir Čechovą – ir sugalvoja jų vardų derinį: Džozefas Antonas.
Kaip rašytojas ir jo šeima gyvena visus tuos devynerius metus, kai jam nuolat grasinama susidoroti? Kaip jam sekasi tęsti pradėtus darbus? Kaip jis įsimyli ir skiriasi? Kaip ir kodėl klysta, kaip išmoksta duoti atkirtį? Salmanas Rushdie pirmąkart atvirai apie tai prabyla šiuose ypatinguose memuaruose, tai istorija apie vieną svarbiausių nūdienos mūšių už žodžio laisvę.
Salmanas Rushdie (Salmanas Rušdi, gim. 1947) – romanistas, eseistas, kritikas, vienas garsiausių XX a. kūrėjų. Autorius išgarsėjo antrąja savo knyga Vidurnakčio vaikai (liet. k. išleista 1999 m.), už ją gavo vieną svarbiausių literatūros apdovanojimų – Bookerių Bookerio premiją. Rushdie suteikti aštuoni garbės daktaro titulai, jis – Karališkosios literatūros draugijos narys, o Anglijos karalienė už nuopelnus literatūrai rašytoją įšventino į riterius.
