Renata Šerelytė (g. 1970) – poetė, prozininkė, kritikė, pjesių ir literatūros kūrinių vaikams autorė. Jos kūrybinėje biografijoje – eilėraščių ir prozos knygos vaikams, istorinės nuotykinės apysakos jaunimui, keturi novelių rinkiniai („Balzamuotojas“ apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės premija), du romanai: „Ledynmečio žvaigždės“ (2000 m. Žemaitės premija) ir „Vardas tamsoje“. Abu romanai išversti į lenkų, „Ledynmečio žvaigždės“ – ir į vokiečių kalbą. R. Šerelytės novelės verstos į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, lenkų, švedų, kroatų, čekų kalbas ir publikuotos užsienio antologijose. 2001 m. už noveles rašytoja yra gavusi A. Vaičiulaičio premiją.
R. Šerelytė rašo publicistinius straipsnius, per Lietuvos radiją skaito politiniam ir kultūriniam visuomenės gyvenimui skirtus komentarus.
„Mėlynbarzdžio vaikai“ – trečiasis autorės romanas, atskleidžiantis žmogaus mentaliteto ir laikmečio paradoksus. Vienos šeimos nariai keliais balsais pasakoja dramatišką savo gyvenimo istoriją.
Pasaką apie Mėlynbarzdį žino kiekvienas. Ir jokia šiuolaikinė adaptacija su laiminga pabaiga nenustelbs kraupios šios pasakos esmės – uždraustam kambary vis dėl to rasite žmonių, o ne kopūstų galvas. Taigi kiekvienu atveju teks susidurti su žiauria bausme, ištikusia pažeidus taisykles.
Mėlynbarzdžių – savotiškas praėjusio laikmečio simbolis, įkūnijantis autoritarinę santvarką ir žmogaus nuasmeninimą. Mėlynbarzdžio vaikai yra sistemos vaikai, užaugę prie uždrausto kambario durų ir išmokę laikytis taisyklių: tylėk, paklusk ir vykdyk. Jų izoliacija, melancholija, nenoras ir nesugebėjimas veikti, aktyvaus gyvenimo baimė, nepaprastas jautrumas sau ir abejingumas aplinkiniams, adekvačios emocinės išraiškos nerandantys jausmai jau yra tapę savotišku reiškiniu. Su tuo susiduria psichiatrai bei psichologai, tai matome skaitydami kriminalines kronikas ar stebėdami visuomeninio, politinio gyvenimo tendencijas.
Šis romanas – tai pasakojimas, kuriame trijų pasakotojų balsai susilieja į vientisą išpažinties srautą. Išpažįstant geidžiama ne tik išgyventi tragediją, bet ir perteikti tragedijos katarsį. Perteikti tai, kas iškelia žmogaus sielą virš kančios, apvalo ją, išgrynina ir atleidžia.
