Renata Šerelytė — Raganos širdis

pagal |

Renata Šerelytė — Raganos širdis

Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos

Barbora Radvilaitė mūsų istorinėje ir literatūrinėje tradicijoje – bent jau kol kas – priklauso vyriškajai paradigmai. Pasitelkiant vyrišką logiką ir fiziologiją, ne kartą buvo bandyta įspėti ir paaiškinti šios moters paslaptį. Žinodama, kad tokie bandymai ne visada sėkmingi, šiame romane nesistengiau nieko „išaiškinti“, – juk paslaptys mieliau paklūsta intuicijai nei logikai.
Renata Šerelytė

Barbora Radvilaitė – viena mįslingiausių mūsų istorijos
asmenybių. Apipinta pasakojimais ir gandais, „baltųjų“ legendų
ji buvo stigmatizuota, o „juodųjų“ – nuvertinta ir paniekinta.
Jos gyvenimas – tai paslaptis, liksianti glūdėti nesugrąžinamoje
praeityje.
Barboros paslaptį galėjo įspėti tik ta, kuri buvo šalia jos, –
kaip atspindys veidrodyje, kaip šešėlis, antrininkė. Nieko nebeliko
mums iš tos moters – nei vardo, nei aido. Švystelėjo ir pranyko
kaip erškėtrožės žiedas naktį.
Vis dėlto – kas gi tu esi, Magdalena? Ragana ar žiniuonė? Karalienės
patikėtinė ar išdavikė? Dvasios sesuo ar priešė? Sunku, o podraug
smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą
ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų
plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro.
Šioje paslaptingoje istorijoje susipina ištikimybė ir išdavystė,
klasta ir meilė, garbė ir nuopuolis, nuodai ir špagos. Visa tai, kas
spindi iš amžių gelmės raudonu kraujo karbunkulu.

(Visited 8 times, 1 visits today)