Paakintas Prano Mašioto pavyzdžio, apie 1924 m. P. Tarasenka ėmėsi rašyti istorijos mokslo populiarinimo knygeles apie Lietuvos – „piliakalnių krašto” – senovės paminklus. Nuo referatyvinės informacijos („Gimtoji senovė) jis perėjo į beletrizuotą pasakojimą apysakose „Praeities vartai” ir „Perkūno šventykloje”. Jų autorius vaizduoja fantastines vaikų keliones iš dabarties į akmens ir žalvario amžių ieškoti „kultūrinio senovės lietuvių klestėjimo pagrindų” ir savitų rašto ženklų akmenyse
Archeologinių iškasenų duomenis P. Tarasenka apysakoje „Rambyno burtininkas” sugebėjo paversti vaizdingais mamutų medžioklės ar pilies gynybos aprašymais, poetinėmis metaforomis (puodo šukė pasakoja apie savo gyvenimą), intriguojančiais nuotykiais.
