Galbūt sugrįši čia dar kartą. Galbūt būsi mergaitė ir tavo vardas vėl bus Rožė, ir turėsi pilną kambarį knygų ir tėvus, kurie prieš miegą tau skaitys pasakas karo nepaliestoje šalyje. Gal tada, tame gyvenime ir toje ateityje, tu rasi šią knygą ir sužinosi, kas mums nutiko. Ir prisiminsi mane. Galbūt.
Sūnus rašo laišką skaityti nemokančiai mamai. Artimiausiam žmogui, dovanojusiam gyvybę, vaikinas išpažįsta tai, ko anksčiau niekada nedrįso. Gimęs bananų lapais dengtoje trobelėje po karo sunkiai atsigaunančiame Vietname, bet dviejų moterų – močiutės ir mamos – užaugintas Amerikos didmiestyje, jis pradeda pasakojimą nuo priešistorės. Iš blankių prisiminimų dėliodamas ankstyvąjį šeimos portretą, pamažu pereina prie mamai nežinomų savo asmeninio gyvenimo tarpsnių tabako ūkyje sutikus mylimąjį. Intymiu atsivėrimu jis užpildo ilgai trukusią tylą ir priartėja prie tapatybės, vyriškumo, priklausymo klasei ir rasei tyrinėjimo, smurto ir traumos, atmieštų atjauta ir švelnumu. Laiškas tampa bandymu suvokti save, o kartu ir viltimi, kad kitas, nebūtinai mama, taip pat supras.
„Žemėje žavūs mes tik akimirką” – autobiografinis kūrinys ir besąlygiškos meilės liudijimas vienišai motinai. Tai paieška atsakymo, kaip galime priimti vieni kitus neprarasdami savęs ir gyvenimo džiaugsmo.
Ocean Vuong (gim. 1988) – iš Vietnamo kilęs, Amerikoje užaugęs šiuolaikinis rašytojas, išgarsėjęs poezija. Jo pirmasis romanas „Žemėje žavūs mes tik akimirką” apdovanotas gausybe premijų ir išverstas į daugiau nei 26 kalbas.
Versdami poetiška kalba parašyto autobiografiško Oceano Vuongo romano puslapius matome, kaip juose šio pasaulio atstumtieji žydi ir vysta it pačios gražiausios gėlės. Taip rašyti gali tik tas, kuris labai myli kitus žmones ir pasaulį, su visais jo pavidalais, kad ir kokie žiaurūs ir neteisingi jie būtų.
– Aušra Kaziliūnaitė, poetė
