Šios knygos motyvas – nuostaba dialogo įvykiu. Dažnai pokalbyje skiriasi kalba, kontekstai, prielaidos ir dalyko supratimas, pats pokalbis būna dinamiškas, nevienakryptis, nevienaplotmis, kaip ginčas ar net konfliktas, – o vis dėlto žmonės susikalba. Kaip tai įvyksta? Be to, kaip atsitinka, kad kito kreipimasis ir buvimas vienas su kitu dialogo situacijoje taip stipriai paveikia, kad išankstinės nuostatos subyra ir elgiamasi taip, kaip nesitikėta, net priešingai ankstesniems sprendimams ar įsitikinimams? Į šiuos klausimus bandoma atsakyti nagrinėjant E. Husserlio, M. Heideggerio, M. Merleau-Ponty, A. Mickūno, B. Waldenfelso, M. Buberio ir E. Levino pozicijas dialogo klausimu.
