Maryse Condé romano „Belaukiant, kol pakils vanduo“ herojus vaikystę praleido Afrikoje, Malyje. Babakaras buvo maliečio tėvo ir gvadelupietės motinos vaikas. Jis leido nerūpestingas dienas po saugiu savo motinos, juodaodės mėlynakės (vietinės moterys ją vadino ragana) globėjišku sparnu. Kartais globėjiškumas virsdavo savininkiškumu, bet Babakaras nepaprastai mylėjo savo mamą, kurią greitai galės matyti tik sapnuose. Tragiškiems įvykiams pasibeldus į duris, herojui tenka išvykti iš žemės, kurią jaučia visa širdimi.
Romane „Belaukiant, kol pakils vanduo“ motinystės grandis, lyg nematoma gija mistiškai susieja vaiką su ta, kuri jį išnešiojo. Tad visiškai logiška, kad Maryse Condé savo herojui davė akušerio specialybę. Romano siužetas prasideda Gvadelupėje. Gydytojas Babakaras liūdi dėl nėščios jaunos pabėgėlės iš Haičio, kuri mirė gimdydama. Naujagimei Anais pavyko išgyventi. Trapus sutvėrimas absoliučiai pavergė Babakarą ir jis nusprendžią Anais įsidukrinti.
Mažoji Anais neturi nieko, tik jį ir Babakaras nori padovanoti jai ateitį. Jie išskrenda į Haitį – kamuojamą smurto, korumpuotų vyriausybių, sukilėlių gaujų, bet labai gražią, užburiančią salą. Babakaras ieško Anais šeimos – tetos, dėdės, galbūt senelių, kurie galėtų papasakoti jos istoriją. Savo klajonėse jis gali pasikliauti tik savimi ir dviem draugais – haitiečiu Movaru ir palestieniečiu (apsimetančiu libaniečiu) Fuadu. Tie vyrai panašūs į jį – tremtiniai, vienišiai, ieškantys savęs, perėję ugnį ir vandenį.
„Belaukiant, kol pakils vanduo“ skaitytojai seka likimo, skurdo ir geopolitikos aplamdytų žmonių pėdomis – per Dramlio Kaulo Krantą, išgalvotą šalį Ébernuea, Palestiną, Libaną, Haitį ir visur juos pasitinka tas pats; skurdas, karas, partizanai, perversmai, prievartavimai, piktnaudžiavimai, maištai. Kvapą gniaužianti kelionė Maryse Condé herojų veda į Haičio visuomenės gilumą, tamsiąją pusę, kur veikia tarptautinės organizacijos, draugystę keičia išdavystės, prievarta gimdo diktatūras, o klimato kaita galiausiai iššaukia potvynį.
Maryse Condé žinomiausia frankofonų autorė, kilusi iš Gvadelupos, 2018 m. už gyvenimo kūrybą apdovanota alternatyvia Nobelio literatūros premija. Jos rašymo stilius šiurkštus, bet metaforiškas ir vaizdingas, turintis sąsajų su magiškuoju realizmu. Autorė nagrinėja rasių, lyčių ir kultūros problemas, aktualias ne tik įvairiomis istorinėmis epochomis, bet ir šiandien.
Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė
