Mann Thomas – Juozapas maitintojas

Thomas’o Mann’o tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“, kurią sudaro „Jokūbo istorijos“, „Jaunasis Juozapas“, „Juozapas Egipte“ ir „Juozapas maitintojas“, kūrė šešiolika metų (1927-1943). Tai filosofinis, intelektualinis, Biblijos motyvais sukurtas romanų ciklas. Nobelio premijos laureato tetralogija yra tikrasis rašytojo opus magnum.

www.rasyk.lt

Tai ketvirtoji, paskutinė knyga iš keturių, sudarančių Thomas Mann’o romanų ciklą “Juozapas ir jo broliai”. Romano pagrindas – biblinis motyvas apie Juozapo, vieno iš dvylikos Jokūbo sūnų, apie kurį Thomas Mann savo “Poezijoje ir tikrovėje” (Dichtung und Wahrheit) yra pasakęs: “Höchst liebenswürdig ist diese natürliche Geschichte: nur erscheint sie zu kurz, und man fühlt sich versucht, sie in allen Einzelheiten auszuführen” – “Labai miela ši paprasta istorija, tik atrodo ji esanti per glausta ir ima pagunda su visom smulkmenom ją aprašyti”. Pasakyta – padaryta: nedidelis Biblijos epizodas buvo išplėstas iki istorijos, vargais negalais telpančios į keturis tomus, užpildytas vaizdais, detalėmis, dialogais – vienu žodžiu, atgaivintas taip, tarsi autorius pats būtų gyvas šios istorijos liudininkas ir dabar pateiktų vienintelę tikrą jos versiją.

Pasakojimas pradedamas Juozapo kelione į kalėjimą. Tai antroji jo gyvenimo “duobė”. Pirmojoje jam teko pabuvoti, kai jį, tėvo numylėtinį, broliai įmetė į šulinį, o paskui pardavė keliauninkams, tėvui nunešdami žvėries krauju sumirkytus drabužius ir pasakydami, esą jis miręs nuo šerno ilčių. Patekęs į Egiptą Juozapas tarnauja didiko Peteprės namuose, bet savo nelaimei tampa jo žmonos aistros objektu – ko pasekoje ir patenka į kalėjimą. Ir nors įgimto sumanumo, žavesio bei sėkmės dėka jam ir čia pasiseka visai neblogai įsikurti, jis, be abejo, laukia progos iš ten ištrūkti. O toji proga pasitaiko, kai jaunasis Egipto faraonas, susapnavęs pranašingą sapną, tačiau nei iš vieno kvalifikuoto sapnų aiškintojo negavęs patenkinamo išaiškinimo, nugirsta apie neeilinius Juozapo sugebėjimus šioje srityje ir paliepia atvesdinti jį į savo rūmus…

Nuo tada galima stebėti Juozapo kelionę “aukštyn” – jam bus lemta tapti nepaprastai svarbiu asmeniu Egipte, antru žmogumi po faraono, valdančiu ir paskirstančiu visas maisto atsargas – savotišku žemės ūkio ministru (dėl ko ir gauna Maitintojo vardą). O likimas tuo tarpu jau ruošia susitikimą su kadaise jam pražūtį rengusiais broliais…

Nesu istorikė, negaliu vertinti, kaip tiksliai ir autentiškai atkuriama knygoje istorinė aplinka – galiu tik pasakyti, kad vaizdingai ir pakankamai įtikinamai. Senovės Egipto žmonių kasdieninis gyvenimas, jų dievai ir papročiai, tiesioginė priklausomybė nuo Nilo potvynių, lemiančių gero derliaus ar bado metus. Tuo pačiu palyginti aukštą išsivystymo lygį pasiekusi Egipto kultūra supriešinama su senovės hebrajų – piemenų kultūra. Pastarųjų gyvenimą apibūdina tarnavimas vienatiniam dievui, savo, kaip būsimos išrinktosios tautos, ypatingos misijos suvokimas bei besąlygiškas paklusnumas patriarchalinei tėvo valdžiai – net ir žilo plauko sulaukę sūnūs nė žodeliu nedrįsta paprieštarauti šimtmetį atšventusio tėvo valiai ir nesiginčydami priima iš jo rankų tiek palaiminimą, tiek ir prakeiksmą…

Įsiskaičius kalba užburia – kažkuo žavios tos senovinės žodžių formos ir sakinių konstrukcijos, atkartojančios Biblijos pasakojimo manierą. Kartu jaučiama lengva autoriaus ironija, kai kurios scenos pavaizduotos su humoru, priverčiančiu nusišypsoti tuo labiau, kad to nesitiki pasakojime apie Senajame testamente įamžintus įvykius. Tarpais autorius atsitraukia nuo siužeto ir pažvelgia į veiksmą iš šalies, galima rasti jo komentarų bei pamąstymų filosofinėm ar religinėm temom, pasvarstymų apie senovės mitų prasmę ar tuometines socialines aktualijas – kas suteikia pagrindą literatūros tyrinėtojams surasti šioje knygoje gilesnį sluoksnį ir vertinti ją kaip filosofinį veikalą, rašytojo idėjų manifestą.

Aišku, katkartėmis autorius – kaip ir pridera tikram vokiečių klasikinės literatūros atstovui – neatsispiria pagundai savo mintis išreikšti kuo sudėtingiausiai suregztais sakiniais, kuriuos pirmą kartą perskaitęs vargu ar ką suprasi (užuojauta ir pagarba vertėjui). Neretai pasitaiko ir vienam puslapyje prasidedančių, kitame pasibaigiančių sakinukų, kurių pabaigą skaitydamas, pradžią jau beveik pamiršęs būni – kaip pavyzdys, vaizdelis iš Juozapo kelionės į kalėjimą:

“Mažieji, Saulės metai grįžo į savo pradžią, nes dumblo nuosėdas palieką vandenys šit vėlei atslūgo, ir (ne pagal kalendorių, o praktinėje tikrovėje), atėjo sėjos, kauptuko ir arklo laikas, dirvos plėšimas; pakilęs nuo savojo demblio ir, kaip Cha’ma’tas, jo sargybinis, sykiais turėjo leisti, už nugaros sudėtomis, lyg savo noru ten laikomomis rankomis balsus toli nešančiame ir riksmų pilname ore vaikštinėdamas viršum upės dervuotu deniu pirmyn ir atgal ar sėdėdamas ant virvių ritinio, Juozapas regėjo, kaip kaimiečiai ten, derlingoje pakrančių žemėje, buvo atsidėję rimtam, pavojingam, atsargos ir atgailos taisyklių gaubiamam dirvos purenimo ir sėjos triūsui – liūdesio triūsui, nes sėja yra liūdesio metas, javų dievo laidotuvių metas, Uzirio laidojimo tamsybėse, tik iš tolo viltingose, metas, verksmo metas, – tad ir Juozapas truputėlį paverkė, regėdamas javus laidojančius kaimietėlius, mat ir jis pats juk šit buvo vėlei laidojamas tik labai iš tolo viltingose tamsybėse, – o tai buvo ženklas, kad ir didieji metai apsuko savąjį ratą, atnešdami kartojimą, gyvasties atnaujinimą, kelionę į pragarmes.”

Tai vis dėlto, paklausit, ar verta skaityti? Sakyčiau, verta. Šiaip ar taip – juk tai klasika.