„Pavasario balsuose”, pirmą kartą išleistuose 1895m., atsispindi praeities buitis ir laisvės kovų heroika, tėvynės meilės jausmai, gamtos grožio pajautimas, aukštinama gimtoji kalba, sekama bei stilizuojama liaudies kūryba. Maironis lyrikoje laikėsi klasikinių poezijos formos ir eilėdaros reikalavimų. Jo eilėraščių meninė išraiška yra lengvai suprantama, pasižymi aiškumu, tikslumu, dažnai priartėja prie liaudies dainų poetinio paprastumo ir skaidrumo. Maironis įtaigiais poezijos vaizdais ir jautriomis emocinėmis priemonėmis išreiškė tautinio atgimimo laikotarpio svarbiąsias idėjas, žadino kovos entuziazmą ir prisikėlimo viltį, lietuvių poezijos lygį iškėlė į aukšto tobulumo laipsnį. Maironio kūryba – takoskyra tarp senosios ir naujosios lietuvių poezijos, ji yra plačiai studijuojama, vertinama, interpretuojama. Maironio kūriniai daug kartų perspausdinami ne tik atskiromis knygomis, bet ir įvairaus pobūdžio leidiniuose.
