Pirmoji trilogijos dalis:
Lukjanenko, Sergej – Atspindžių labirintas
Tviskantis ir besimainantis „Atspindžių labirinto” virtualusis miestų miestas, Dyptaunas, tiesiog privalėjo atgimti. S. Lukjanenko, daugelio manymu, tiesiog neturėjo teisės neparašyti tęsinio, juk jo laukė milijonai ištroškusių gerbėjų! Ir štai mūsų rankose „Netikri veidrodžiai” jau ir lietuviškai – Leonido nuotykių tęsinys. Kas gi nutiko šįsyk?
Gandai sklinda po Dyptauną, blogi gandai… Sako, kad netikroje virtualioje realybėje iš tiesų miršta žmonės – kieno pikta valia ši kaulėta senė atsigrūdo ir į menamą pasaulį? Vienas iš pirmųjų jos auka tampa Leonido senas pažįstamas ir draugas daiveris Romka. Kas, kodėl, kaip? Ar čia tik neprikišo nagų bjaurusis tikriausiai CŽV agentas Dima Dibenko? Kas tas Tamsusis Daiveris ir ką jis čia veikia? Nejaugi ir vėl teks brautis per „Mirties labirintą”? Kokia freska vainikuoja „Daiverio gilumoje” šventovę? Ir vėl aibė klausimų, kuriuos Leonidui ir draugams reikės išspręsti – o atsakymas vėlgi nebus iki galo aiškus, nors ir pritrenkiantis…
„Netikri veidrodžiai” nebuvo visų sutikti, šaukiant „valio!”, „bravo!” – nors romanas ir gavo apdovanojimų, bet buvo ir skaitytojų, kurie „raukė nosis”, lygindami jį su „Atspindžių labirintu” – ir tas, ir anas ne taip… Todėl ir aš, imdamas į rankas tęsinį, buvau atsargus. Tačiau nuviltas nelikau, dar daugiau, mano manymu, „Netikri veidrodžiai” yra bent jau lygūs „Atsipindžių labirintui”, o gal net (e… kvepia erezija?) geresni? Žinoma, tai kiekvieno skonio reikalas, tačiau neabejokite bent jau tuo – knygą perskaityti verta, ypač kai ji netrukus (gal net šią savaitę) nutūps visuose knygynuose…
Įvertinimas: puikumėlis nr.2!
