Laura Vincė gimė lietuvių išeivių šeimoje ir augo Niujorke. Šiandien ji dėsto anglų literatūrą ir rašo knygas – sukūrė net keletą grožinės literatūros kūrinių apie Lietuvą. Romane „Tai ne mano dangus“ rašytoja grįžta prie jautrios pokario Lietuvos istorijos ir pasakoja apie trijų kartų moterų gyvenimą Niujorke Šaltojo karo metais. Romano laikas driekiasi tarp pokario kovų Lietuvoje ir dainuojančios revoliucijos.
1950-ieji. Nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi, Lietuvoje kovos nesiliauja, tik persikelia į požemius ir miškus. Sovietinė okupacija pareikalavo daugybės aukų – vieni dienas baigė Sibiro platybėse ar pakeliui į jas, kiti krito kautynėse miškuose, o per penkis partizaninio pasipriešinimo metus daugiau nei trečdalis šalies gyventojų pabėgo į Vakarus. Nors nematomame fronte kovoja saujelė nepasidavusių vyrų, tai taip pat yra ir moterų bei vaikų karas.
Marijai – dvylika. Jos tėvas žuvo, o mama mediniame pamiškės namelyje slepia sovietų ieškomą vyrą. Neilgai trukus, ji lieka viena, todėl nusprendžia pabėgti iš šalies, nes šį „nematomą karą“ ji jaučiasi pralaimėjusi. Jai pavyksta kirsti Lenkijos sieną, o iš ten pasiekti Niujorką. Čia ji užauga, sukuria šeimą ir susilaukia vaikų. Romanas „Tai ne mano dangus“ – kelionė per septintojo, aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Vakarų pasaulį, kur vyksta socialiniai pokyčiai, o moterims atsiveria vis naujesnės galimybės. Tačiau kaip Marijos šeimos gyvenimą pakeis žinia apie Lietuvos nepriklausomybę?
„Tai ne mano dangus“ – vienos moters istorija, nusidriekianti per pusšimtį metų ir du žemynus. Šis romanas liudija sudėtingą Baltijos šalių išeivių likimą, kai jų gimtuosiusoe kraštuose susidūrė žiauriausių režimų ir negailestingų diktatorių interesai. Kaip išlikti tada, kai beveik niekas neišlieka?
Anot Laimos Vincės, šis romanas – jos protestas prieš karą. Kai 2003 m. JAV prezidentas George’as W. Bushas kalbėjo apie invaziją į Iraką, moteris skeptiškai vertino jo žodžius apie greitą ir neskausmingą operaciją. Žinodama, kad karas niekada nebūna sklandus ir greitas bei sukelia didžiulį skausmą jį išgyvenusiems žmonėms, ji ėmėsi rašyti knygą „Tai ne mano dangus“.
„Tai ne mano dangus“ – įtraukianti, stebuklų ir tragiškų įvykių kupina šeimos saga, kurioje atsiskleidžia žmogiškųjų emocijų neracionalumas ir intensyvumas. Romanas vystosi penktojo dešimtmečio Lietuvoje, pasakoja apie pokario Bronkso rajoną Niujorke ir galiausiai atspindi devintojo dešimtmečio įvykius Lietuvoje, sugriovusius Sovietų Sąjungą. Mergaičių ir moterų likimai – pagrindinė romano tema, atspindinti gyvenimo pilnatvės siekį, kai tiek namie, tiek politikoje jas persekioja tironija.“
Antanas Šileika
Iš anglų kalbos vertė Loreta Gema Baltaduonė
