Aprėpti mokyklos gyvenimą, kurio ir dalyvis, ir stebėtojas buvai beveik ištisą pusę šimto metų, – neįmanoma, ne mano jėgom.
Rankioju laiko nuoskilas. Kas giliai širdin įkrito. Tikrai tai net ne patys svarbiausi dalykai. Bet jeigu per pusšimtį metų iš atminties neišdilo, tai gal jie ir ne visai atsitiktiniai?
Savojo laiko nei tamsinti, nei išbalinti nenoriu. Nenoriu ir nieko įskaudinti. Pačius sunkiausius išgyvenimus laiko tėkmė jau gerokai nugludino. Bet apie savo patirtis papasakoti noriu. Kad būtų suprantamesni mūsų nugyventi metai. Kad būtų atspara atsakingai pasitinkant ateitį. Jaučiu – bus priekaištų: kodėl šitaip, o ne taip? Kodėl taip, o ne kitaip?
Man buvo taip.
