„Jei debesis nekabo virš kalno, mėnesiena peršviečia ežero gelmes.” Įtrūkusios mėnesienos gelmių neperšviečia. Net jei debesies nėra. Įtrūkis laužia šviesą atverdamas erdvę įvairioms regimybėms. Ar tai poezijos objektas? Turbūt. Kaip ir visa kita. Net pacituota koano frazė tesukuria regimybę, jeigu ji neatveria sąmonei pačios esaties. O ten poezija baigiasi ir įsivyrauja tyla. Vis dėlto kalbantysis visada būna šiapus tylos ir kalbą stabdančio suvokimo. Jis aistringai diskutuoja su pasaulio atspindžiu savo paties sąmonėje tartum su kažkuo tikrai taip esančiu, ir jeigu neišsiduoda to nesuvokiantis, galbūt galima jo klausytis, kaip klausomasi paukščių čiulbėjimo.
Kornelijus Platelis
Tai dešimtasis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kornelijaus Platelio eilėraščių rinkinys. Autorius toliau plėtoja savo vaizduojamąją poetiką artistiškai kaitaliodamas kaukes ir kontekstus. Jo eilėraščiuose tarsi nėra lyrinio subjekto – tiesioginiai, tačiau dažniausiai nevienaprasmiai teiginiai būna persipynę su ironija ir humoru. Šio rinkinio eilėse poetas, kaip jau yra daręs anksčiau, nevengia slėptis po moters kauke, tarsi moteriško vaidmens atlikėjas Senovės Graikijoje, bandydamas per vaizdinius, dažniausiai erotinius, prasibrauti iki užsąmonės simbolių, užčiuopti situacijų kartojimosi priežastis bei prasmes. Jis nebando atsakyti į klausimą, ar mūsų sapnai bei regėjimai unikalūs, ir tarsi siūlo tai padaryti skaitytojui.
