1927–1931 metų laikotarpyje Binkis, Alijošiaus slapyvardžiu, spausdino periodikoje, ypačMūsų rytojaus žurnale, humoristinio pobūdžio eiles – dainuškas ir poemas. Jų susidarė nemažas pluoštas, kai kurios išėjo ir atskirais leidiniais: Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos (1928), ir t.t. (1931) ir pagaliau platus pomirtinis rinkinys Kriaučius Motiejus (1947). Stambesnieji šie kūriniai gana įvairiai vadinami: dažniausiai jiems taikoma eiliuotų feljetonų vardas, kiek rečiau jie vadinami satyrinėmis ir tik retkarčiais humoristinėmis poemomis arba tiesiog poemomis. Nors ir pats Binkis pirmąjį rinkinį yra pavadinęs eiliuotais feljetonais, tačiau vis dėlto atrodo, kad geriausiai čia tiktų humoristinės poemos terminas, nes šie ilgesnieji kuriniai yra daugiau negu feljetonai, o kita vertus – ten ne tik satyra, bet ir humoras, o vadinant juos vien tik poemomis, ne viskas pasakoma ir net klaidinama. Be to, dažnai ši Binkio kūryba laikoma jo lyrikos dalimi. Tačiau tai ne visai tikslu, nes ji yra gerokai nutolusi nuo tikrosios lyrikos.
Šių humoristinių poemų meninis lygis yra labai nevienodas. Mat sąmoningai skirtos lengvam, tiesiog pramoginiam, daugiausia kaimo žmonių, pasiskaitymui, jos buvo reguliariai spausdinamos periodikoje maždaug vienodo ilgio dalimis, todėl nelabai paslankiam raštui Binkiui dažnai tekdavo tiesiog galvotrūkčiais skubėti, kad suspėtų. Pasakojama, jog Mūsų rytojaus redaktorius A. Bružas kartais jį (kartu su pusbuteliu) užrakindavęs šalutiniame redakcijos kambaryje ir neišleisdavęs tol, kol tas reikiamo poemos tęsinio neparašydavęs. Ir ką gi, po valandėlės kitos, žiūrėk, Binkis jau ir beldžiasi į duris: poemos tęsinys gatavas. Todėl nenuostabu, kad tos poemos dažnai padrikos kompozicijos ir apskritai skubotos. Be to, kad patenkintų pilko skaitytojo skonį, įpinta nemaža plikų, lėkštų aktualijų ir tuščių nuotykių. Tačiau, nors ir su trūkumais, kai kurios poemos (ar bent atskiros jų dalys) yra gerokai aukščiau pigios lektūros. (Kostas Ostrauskas)
