Juozas Grušas — Laimingasis – tai aš

pagal |

Juozas Grušas — Laimingasis - tai aš

Juozo Grušo noveles galima skirti į dvi pagrindines grupes: vienos yra lyrinio-intelektinio pobūdžio („Mergaitė ir vienišas žmogus“, „Karalaitė nebuvo protinga“, „Baimė ir nebaimė“ ir kt.), kitos – paradoksinės, atvirai sąlygiškos, simbolinės („Tu mušei Adomą“, „Nuogi atrodo negražiai“, „Trys paradoksinės novelės apie švarą“ ir kt.).

Brandžiausios novelės pasižymi psichologinės analizės gilumu, žmogaus vidinių prieštaravimų vaizdavimu, netikėtomis sąmonės kitimų kolizijomis. Čia pirmiausia iškeliamas dvasinis pasaulis, žmogaus santykis su žmogumi.

Paradoksinėse novelėse pasakojamos absurdiškos istorijos, siekiama sužadinti perkeltinės prasmės sugestijas, kuriami paraboliški tikrovės modeliai. Rašytojas kontrastingai ryškina žemuosius žmogaus instinktus bei socialinio išsigimimo reiškinius, piešia groteskinį buities paveikslą, panašų į žvėrių cirko areną.

Nedideliuose novelės rėmuose J.Grušas sutelkia visą didelį pasaulį, įkurdina jame žmogų su visa jo socialine patirtimi ir prigimties sudėtingumu. Geriausiose rašytojo novelėse dažnai glūdi tokios būties problemos ir kolizijos, kurių pakaktų didelei dramai, tragedijai ar komedijai. Mažoje kūrinio erdvėje rašytojas siekia gilios meninės sintezės, jungdamas psichologo įžvalgumą, mąstytojo intelektą, drąsią meninę vaizduotę ir nerimastingą dvasinį išgyvenimą.

(Visited 6 times, 1 visits today)