J. Apučio apsakymas „Užšalusios skulptūrų akys“ yra vienas iš sudėtingesnių, sunkiau suprantamų, todėl tikslinga čia pakomentuoti kai kurias jo ypatybes, rekonstruoti asociatyvaus pasakojimo logiką. Sapno būsenos, sąlygiškas pasakojimas, alogiškos asociacijos – visa tau atskleidžia painų žmogaus sąmonės ir pasąmonės pasaulį. Tai dvasinio moralinio gyvenimo parabolė. Šis kūrinys yra savotiškas atviros psichoanalizės seansas.
