Julian Barnes — Laiko triukšmas

Julian Barnes — Laiko triukšmas

„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“

1937–ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą. 

Romane „Laiko triukšmas“ Julianas Barnesas subtiliai analizuoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.