Juano Donoso Corteso (1809-1853) „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą” – politinės filosofijos lobynas, atveriantis naujus intelektualinius, kultūrinius ir politinius akiračius. Skaitant ir apmąstant autoriaus tekstus daugybė ginčų dėl pasaulio ir Europos likimo, demokratijos ir laisvės ateities nušvinta visai kita šviesa. Karštai tikėjęs pažanga ir ilgai buvęs entuziastingas jos šauklys, tekstų autorius suprato tiesą, kuri net ir mūsų dienų žmogui, šiandien turinčiam karčią XIX a. antros pusės ir XX a. istorinę patirtį, išlieka sunkiai suvokiama. Ši tiesa skelbia, jog nauja savaime nėra pažangu. Žvilgsnis į žmonijos istoriją iš beribės pažangos perspektyvos yra aklas, nes neturi atskaitos taško – pačios pažangos mato. Atradęs šį tašką katalikiškoje metafizikoje, antropologijoje ir politinėje filosofijoje, Juanas Donoso Cortesas tapo vienu pirmųjų Europos mąstytojų, savojo proto akimis išvydusių tai, ką optimistinės pažangos vizijos apakinti europiečiai pamatė tik po Pirmojo Pasaulinio karo: kad spartėjanti modernizacija nereiškia jokios pažangos. Pakilęs virš tokių naivių iliuzijų Donoso Cortesas dar XIX amžiaus viduryje savo tekstais bylojo apie Europos link jau sėlinusią ir jos pradėjusią tykoti, bet tada dar beveik niekieno neįžvelgtą lemtį – žemyną po daugelio dešimtmečių užklupsiančią naikinančių komunistinių revoliucijų bangą, dėl ryšių ir valdymo priemonių plėtros artėjančią žiaurių centralizuotų diktatūrų epochą, galios ir šlovės zenite buvusios Europos neišvengiamai laukiantį nuosmukį ir likimą būti pasidalintai kylančių Amerikos ir Rusijos galybių, išpildžiusių šias autoriaus pranašystes tik po viso šimtmečio.
