Gražina Karaliūnė — Emos jūra

pagal |

Gražina Karaliūnė — Emos jūra

Mane apgaubė tas keistai saldus kvapas, pasėjęs širdyje ilgesį
prabėgusių tūkstantmečių, kuriuos nupustė laiko smiltys ir nunešė Nilo
vandenys, daugelį metų saugojantys savo gelmėse amžinybės paslaptis.
Galėjau tik įsivaizduoti, kiek ta upė matė, ką ji dabar mato ir kiek
joje užkoduota ateinančioms kartoms. Viskas praeina, keičiasi pasauliai,
išnyksta ir atsiranda nauji žemynai, bet ši upė vis teka, dar daugiau
informacijos sukaupdama savyje. Nupurtė šiurpas, supratau, kad niekada
nepabėgsiu nuo vandenų pasaulio, nes esu amžinai sujungta su juo, − esu
vaikas naujos žmonijos, noriu to, ar ne.

Ema ištekėjo už
Jorgio ir laukiasi jo vaiko. Tačiau jam paslaptingai dingus, Ema
rūpinasi jo brolis Robertas. Sapnuose ji teberegi Jorgį, ir nujaučia,
kad jam kažkas atsitiko. Tačiau merginos jausmai neišblėso ir Robertui, o
tai ją drasko iš vidaus. Kai jiems vėl tenka keliauti į paslaptingąjį
Egiptą, kuriame mergina paskutinį kartą matė savo vyrą, intriga tik
paaštrėja. Tačiau ten jų laukia kur kas didesni pavojai nei saulė ir
karštis. Dar negimusiam Emos vaikui gresia baisus likimas, jei jie
nesugebės ištrūkti. Bręsta nuojauta, kad jos misija šiame pasaulyje kur
kas didesnė, nei ji pati galėjo įsivaizduoti. Tik tai įtaria jau ne ji
viena…

(Visited 11 times, 1 visits today)