Georges Bernanos — Po šėtono saule

pagal |

Georges Bernanos — Po šėtono saule

Georges’as Bernanos (1888-1948) – žymiausias iš XX amžiaus prancūzų dvasinės literatūros autorių, savo kūryboje gvildenęs pagrindinę žmogaus santykio su Dievu problemą. Visa G.Bernanoso kūryba skamba tarsi priekaištas nūdienos pasauliui, praradusiam nuodėmės pojūtį. Didžiausia nuodėmė, pasak autoriaus, – pasiduoti nevilčiai, netikėti Dievo atleidimu ir išganymu. Nežabota pirmojo romano „Po šėtono saule“ haliucinacijų jėga ir nūdienos literatūroje skamba kaip neprilygstamas iššūkis.

Savo pirmajame romane „Po šėtono saule“ (1926) Georgesas Bernanosas (1888-1948) kelia jo visai kūrybai būdingą nuodėmės ir išganymo problemą. Pagrindinis romano veikėjas abatas Donisanas gelbsti į šėtono pinkles papuolusią Mušetę, kovoja su pagundomis ir savo paties vidiniais demonais.

„Ak! Kaip lengvai, kaip neapčiuopiamai gimsta nuoširdi knyga! Ir kaip sunku ją papasakoti… Išvydau paslaptingą mergaitę, stovinčią tarp savo tėtės aludario ir mamos. Pamažu ėmiau vaizduotis jos istoriją. Sekiau paskui ją, leidau jai eiti. Jutau, kaip plaka jos bebaimė širdis… Tuomet pamažu it neaiškus šešėlis ant sienos aplink ją ėmė ryškėti pats nusikaltimo vaizdas… Įveikusi pirmąją kelio atkarpą, ji buvo laisva.“ (Georgesas Bernanosas)

Pasakodamas apie heroję, kurios žiaurus likimas susijęs su abato Donisano, kunigo, persekiojamo tokios atpirkimo aistros, jog dėl to, kad išgelbėtų merginą, pats save pasmerkia, likimu, Georgesas Bernanosas mus pakeri istorija apie nepaprastą kovą, kurioje susiduria dieviškasis gailestingumas ir šėtoniškoji tamsybių galia.

(Visited 12 times, 1 visits today)