J. Basanavčiaus gatvėje gyveno toks ponas Piekielnis.
Kartą panašus į liūdną pelę žmogus iš Romaino Gary romano „Aušros pažadas“ būsimojo rašytojo paprašė: kai šis susitiksiąs su dideliais žmonėmis, tegu jiems pasako, kad Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvės 16-ajame name, gyveno toks ponas Piekielnis.
Kaip tik šį „Aušros pažado“ epizodą prisimena į Vilnių atvykęs ir netikėtai J. Basanavčiaus gatvėje atsidūręs jaunas prancūzas. Jis panūsta išsiaiškinti, ar išties čia gyveno toks Piekielnis. Pamažu jo noras tampa intriguojančiu tyrimu. Pats literatūrinių ambicijų turintis, bet galvą dėl ledo ritulio pametęs jaunuolis parašo laišką Lietuvos centriniam valstybės archyvui.
Ar tikrai pilkosios Vilniaus „pelės“ vardas buvo minimas JTO tribūnose, Prancūzijos ambasadoje Londone, Eliziejaus laukuose, priešais Šarlį de Golį? Kokį Vilnių paliko Romanas ir Mina Kacewai ir kokį jį atrado F. H. Désérable`is? Kaip mūsų gyvenime susipina fikcija ir tikrovė?
Romane „Toks ponas Piekielnis” išryškėja trys klodai – tariamo Piekielnio istorija, rašytojo R. Gary linija ir paties autoriaus gyvenimo intarpai. Pirmiausia H. Désérable`is bando atkurti Piekielnio paveikslą. Jis šį personažą įsivaizduoja kaip tipišką to meto žydą su juodu redingotu, juodomis kelnėmis su petnešomis ir gerai nublizgintais batais. Rutuliodamas R. Gary liniją, autorius kuria fikcijos fikciją, užsimena apie Gary gautą Goncourt`ų premiją už „Dangaus šaknis“ ir jo mistifikaciją, kai jis, prisidengęs Ajaro pavarde, antrąsyk pelnė tą pačią premiją už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“.
