„Paskutinė malonė“ – pasakojimas apie mirtį nugalinčią meilę, suteikiančią jėgų žvelgti į nebūtį.
Aštuoniolikmetis Vilis Džonsas skaičiuoja minutes iki vidurnakčio ir stebi tyliai besileidžiančią Luizianos saulę. Baigiasi dar viena 1943-ųjų diena, kuri Viliui bus paskutinė – vidurnaktį jam bus įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Juodaodis vaikinas kaltinamas išprievartavęs baltąją, kuri vėliau nusižudė.
Ne visi miestelėnai tiki Vilio kalte, bet beveik visi įsitikinę, kad meilė tarp baltosios merginos ir juodaodžio neleistina. Todėl visi jie trokšta bausmės. Vilis stoiškai priima kaltinimus. Saulei pamažu leidžiantis, jis guodžiasi tik laimingos meilės atsiminimai ir stengiasi visu kūnu paskutinį kartą pajusti į tamsą grimztantį pasaulį.
Laikrodžio rodyklei artėjant prie vidurnakčio, minia nekantrauja ir ima nerimauti. Kai kurie įvykio dalyviai pradeda abejoti ne tik teismo sprendimu, bet ir pačiu teisingumu ar net aukštesnėmis jėgomis. Ar tikrai priimtas teisingas sprendimas? Ar Dievas leis įvykti neteisybei? Kas dedasi Vilio širdyje tiksint paskutinėms gyvenimo minutėms?
Juodaodžio pasmerkimo myriop pietinėse JAV valstijose tema nėra literatūrinė naujovė – pakanka prisiminti Harper Lee ar Ernest Gaines tekstus. Tačiau Elizabeth H. Winthrop įrodė, kad temą atgaivinti gali ne tik istorija, bet ir pats prozos rašymo būdas. Tikrais faktais paremtas romanas subtiliai ir jautriai nagrinėja rasės, meilės, mirties bausmės ir netekties temas. Gyvybingas pasakojimas – tai bandymas suprasti epochą ir joje gyvenusių žmonių mąstymą, amžinąsias teisingumo ir žmogiškumo temas.
