Skaitytojams puikiai pažįstamos „Neapolietiškos sagos“ autorė Elena Ferrante – bene mįslingiausia italų rašytoja. Romanas „Pražūtinga meilė“ – rašytojos literatūrinio kelio pradžia. 1992 m. pasirodžiusi knyga pasakoja apie tarp meilės ir neapykantos balansuojančius motinos ir dukros santykius.
Iliustratore Romoje dirbanti 45-erių Delija savo gimimo dieną įsivaizdavo tikrai ne taip – būtent tą dieną miršta jos motina Amalija. Regis, dar vakar tris kartus Delija kalbėjosi su ja telefonu, o šiandien sužino, kad Amalijos kūną išmetė jūra nedidelio turistinio miestelio paplūdimyje. Iš Romos atvykusiai Delijai teks ne tik aiškintis motinos mirties aplinkybes. istorija nusidrieks iki pat moters vaikystės ir atskleis daugybę tamsių šeimos paslapčių.
Kelionė iš Romos į gimtąjį Neapolį Delijai tampa kelione į savo praeitį. Klaidžiodama siauromis miesto gatvelėmis ir mintimis vis nusikeldama į vaikystę, ji bando atsakyti į klausimą, kas iš tiesų buvo jos motina? Nuo pat vaikystės Amalija buvo nepasiekiamas idealas – neperprantama moteris, galinti sumaniai ir įžūliai žaisti žmonių jausmais. Tačiau ar Delijos atmintis neapgauna? Ar ji išsaugojo tikrą Amalijos portretą?
Nors Dėlija karštai mylėjo savo motiną, kartu jos ir nekentė. Prisimindama savo santykius su motina, ji bando atrasti šio dvilypio jausmo priežastis. Atminties spragos trukdo jai – ji nurims, tik kai visi įvykiai susidėlios į nuoseklią grandinę, kai praeityje neliks tuščių tarpų.
Nors romano „Pražūtinga meilė“ siužetą išjudina paslaptinga motinos mirtis, svarbiausia pasakojime – praeitis ir atmintis, išdavystė ir smurtas. Kiekvienas šio debiutinio romano „Pražūtinga meilė“ puslapis alsuoja įtampa. Tai atviras, dramatiškas ir gilus pasakojimas, kurio atomazga šokiruos skaitytoją. Tai – vizitinė Elenos Ferrante kortelė.
Iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio