Knygoje „Lietus ir skafandras“ pasakojama apie mergaitę, kuriai labai trūksta paprastų vaikiškų malonumų, kurių negali patirti, nes mamos ji apvilkta skafandru. Ne šiaip sau, ji alergiška… vandeniui (!): „Tai buvo laikai, kai visi vaikai buvo kažkam alergiški. Vieni – vandeniui, kiti – saulei, treti – sniegui, ketvirti – vėjui“ (p. 9). Skafandras, be abejonės, simbolizuoja tėvų baimes ir rūpestį dėl mažųjų. Kartais tėvai tiesiog pernelyg jaudinasi dėl vaikų ir nori juos apsaugoti nuo viso pasaulio. Tačiau vaikai smalsūs ir drąsūs, jie tikrina ribas – kas yra tikra, iš tiesų pavojinga, o kas įveikiama, gal net išgalvota. Mergaitė draugu pasirenka kaip tik tą, kuris jai turėtų būti labai pavojingas. Ji užkalbina lietų ir kviečia jį keliauti į dykumą. Kodėl? Nes ten nelyja, tad galės „nusivilkti skafandrą ir lakstyti su suknele be vargo“ (p. 16). Bėda, kad nei mergaitė, nei lietus kelio į dykumą nežino, tad klajodami jie susiduria su įvairiausiais sutvėrimais, kurie jiems padeda arba ne ieškoti kelio.
