Diana Stungurienė — Ar yra gyvenimas iki mirties

pagal |

Diana Stungurienė — Ar yra gyvenimas iki mirties

Tai ekspedicijos iš Šiaulių į Altajaus kraštą aprašymas.

Kelionės tikslas – pakeliauti maršrutu, kuriuo keliavo Rerichas. Aprašyti gamtą, vidinius išgyvenimus.

Knyga parašyta ir išleista 200 egzempliorių tiražu.

Ištrauka:

„Visi tie pasakojimai apie Altajų mus žavėjo. Nutarėme ten nuvykti ir pereiti Altajų pėsčiomis tuo pačiu maršrutu, kuriuo keliavo N.K.Rericho vadovaujama ekspedicija. Norėjosi patirti didingą jausmą, kuris apimdavo, skaitant apie ekspediciją. Aplankyti vietas, apraizgytas legendomis, pajusti ateities dvelksmą. Pamatyti kalną Beluchą, Altajaus pasidižiavimą. Nors kelias dienas pagyventi kaime Verchnij Uimon, kuriame žiemojo Rerichai.

Svajonė nuostabus žodis, kad ji išsipildytų, daug ką gyvenime reikia pakeisti, o kartais ir visiškai atsisakyti. Pasiruošimas kelionei truko nei daug, nei mažai tik tris metus. Kiekvieną dieną skirdavome jai laiko. Mintyse keliavome tuo maršrutu, stengdamiesi nenunešti ten kliūčių. „Susidraugavome” su vietiniais, įgijom jų pasitikėjimą. Norėjome praeiti šią teritoriją taikiai, be ginklų ir konfliktų. Per tą laiką išsprendėme daugybę problemų, kurias iki šiol atidėliodavom. Stengėmės gyventi tyliai, nedalyvauti dideliuose žmonių susibūrimuose.

Ieškojome literatūros, kuri padėtų nors paviršutiniškai suvokti, kur keliausime. Mums pavyko sužinoti, kad V.Uimone prieš kelius metus įvyko pasaulinis rerichiečių suvažiavimas. Už kaimo, ant stataus skardžio į upės Katūnės pusę suvažiavimo dalyviai iškalė judėjimo simbolį: tris taškus, apvestus apskritimu. Mongolijoje ir Kinijoje tokių ženklų galima sutikti daug. Ir jie iškalti žymiai anksčiau. Ženklas simbolizuoja tris didžiąsias vertybes Meilę, Tikėjimą ir Išmintį. Krikščionybėje tie patys ženklai simbolizuoja Šventąją trejibę. Juos galima apibūdinti ir kaip trijų religijų sąjungą – krikščionybės, budizmo ir musulmonizmo. Belucha, vadinama Altajaus perlu, taip pat turi tris viršūnes. Altajų kalboje kalnas skamba Siumer arba Dievų buveinė.

Altajaus respublika užima 92 600 km2 teritoriją, o gyventojų tik 201 tūkstantis. Sostinėje Gorno-Altaiske gyvena 47,9 tūkstančiai žmonių. Vieną valandą per respublikinę televiziją laidos transliuojamos altajų kalba. Šiandien, po sąjungos subyrėjimo, susikūrus Altajaus respublikai, altajai grįžta prie įprastinio klajoklių gyvenimo: augina avis, arklius, žemumose karves. Avieną, kedro riešutus, uogas keičia į vaisius, daržoves, kurių aukštumose negalima užauginti, ir į buities reikmenis.

Dauguma altajų kiemuose šalia mums įprastinio namo pasistato jurtas. Jose vasarą gamina maistą. Mūrinių namų čia nėra, nes sunku atgabenti statybines medžiagas, o ir medienos užtektinai. Mediniai namai suręsti iš netašyto maumedžio rąstų ir be pamatų, tik pastatyti ant medinių kaladžių. Plyšiai tarp rąstų užkišami samanomis. Ne visi name mūrija krosnį, dažnai jos vietoje yra tik akmenimis atitverta laužavietė. Kaminą tada atstoja skylė lubose. Ant kai kurių namų puikuojasi satelitinės antenos, iš magnetolų skamba moderniausia muzika.

Per visą šalį nutiestas tik vienas kelias, kurį po kiekvienos didesnės liūties tenka atnaujinti. Pagrindinė susisiekimo priemonė arklys. Jaunimas mėgsta ir plieninius žirgus – motociklus. Žinoma yra ir mašinų, matėme net visiškai naujutėlaičius džipus. Teisių beveik niekas neturi, nes už savo krašto ribų retas išvyksta. Aukštumose daugiau gyvena altajai, o žemumose nuo neatmenamų laikų apsistoję rusų sentikiai.”