Lietuvių literatūros klasika. Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) apysaka „Sename dvare“ (išsp. 1922 m.) yra autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIX a. antrosios pusės Lietuvos dvarą (aprašytas Užvenčio dvaras). Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai.
Lietuvių literatūros klasika. Žymiausias Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus grožinis kūrinys – apysaka „Palangos Juzė“ (1869 m.). Keliaujantis kaimo siuvėjas Juzė Viskantas, sugrįžęs iš ilgos kelionės po Žemaitiją ir Aukštaitiją į savo tėviškę, 13 vakarų pasakoja apie aplankytas vietas ir jų gyventojus. Aprašinėjamos skirtingos Lietuvos vietovės, žmonių buitis ir papročiai.
Simonui Daukantui gyvam esant, 1845 m., iš keturių jo istoriografinių veikalų buvo išleistas tik „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, pasirašytas Jokūbo Laukio slapyvardžiu ir spausdintas Sankt-Peterburge. „Būdas“ daugiau priskirtinas kultūros istorijos žanrui.
Lietuvių literatūros klasika. Antano Baranausko romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. Pirmą kartą išleista 1860 m. (pirmasis atskiras leidimas – 1905 m.).
Pirmasis dramos “Skirgaila” variantas buvo parašytas Kaukaze pirmojo pasaulinio karo metu. Kai režisierius B.Dauguvietis norėjo pastatyti ją Kauno Valstybės Teatre, V.Krėvė 1924 m. vasarą dramą perkūrė lietuviškai, ją žymiai pakeisdamas ir papildydamas.“Skirgaila” — tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti 14 a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir… Skaityti toliau »
Kūrybos rinktinėje “Liūdna pasaka” pateikiami geriausi J.Biliūno apsakymai, apysaka ir eilėraštis — testamentas.J.Biliūno kūriniuose susijungė XXa. pradžiai būdinga socialinių pertvarkymų romantika, tragiškų nuojautų kupinas etinis jautrumas, elegiškas prabėgančio laiko ir būties trapumo suvokimas. Jo meninė atrama — refleksija, pasakotojo prisipažinimai, svarstymai, vizijos, svajos ir graudulio akimirkos. Iš vaizdų, iš intymios kalbėjimo intonacijos sklinda malonus žmogiškas… Skaityti toliau »
Didžiausias V. Mykolaičio-Putino kūrinys – psichologinis intelektualinis romanas, ypač svarbus XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios raštijos kontekste, nes, kaip joks kitas literatūros kūrinys, atspindi filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku. Pagrindinio romano veikėjo kunigo Liudo Vasario kančios, išgyvenimai, svyravimai ir skausmingas kelias į laisvę giliai sukrečia kiekvieną skaitytoją.
Biografine forma parašytas romanas gvildena Lietuvai tragiškus įvykius, kurių fone įtaigiai atsiskleidžia okupacinei santvarkai tarnavusių partinių darbuotojų dviveidiškumas, lietuvių tautai ir apskritai žmoniškumui padarytos niekšybės.
Vyresnysis inspektorius Arvydas Zunda tiria iš pirmo žvilgsnio dvi nepanašias, nors iš tikrųjų tipiškas mūsų laikų istorijas: į pražūtingą nusikaltėlių voratinklį įpainioti visai nekalti, dori žmonės ir be kitų pagalbos jie jau nepajėgūs išbristi iš pragaištingo liūno. Autorius, meistriškai ausdamas įtampos kupiną siužetą, įtraukia skaitytoją į nusikaltimo tyrimą. Nebegali abejingai sekti vyresniojo inspektoriaus veiklos — tarsi eini… Skaityti toliau »
Ši Jono Mačiukevičiaus apysaka susilaukė keturių leidimų. Be to, ji buvo išversta į rusų, latvių, estų kalbas, pagal ją buvo pastatytas televizijos spektaklis. Kai kurie kritikai šią apysaką lygino su pasaulyje gerai žinomomis knygomis – E.Voinič „Gylys“ ir A.Maršalo „Aš moku šokinėti per balas“. Užaugo nauja skaitytojų karta, daug kas pasikeitė Lietuvoje, bet ir šiandien… Skaityti toliau »
Jonas Mačiukevičius pastaruoju metu daug rašo vaikams, nepamiršdamas istorinės tematikos. Mažiesiems būtinas istorijos pradžiamokslis. „Birutė“ – tarsi pasaka apie vaidilutę Birutę, apie kunigaikštį Kęstutį, jų gražią meilę… Viskas vaizduojama to meto autentiškų įvykių fone. Patrauklus pasakojimas – puiki medžiaga mažiesiems ir jauniesiems skaitytojams pradėti pažinti savo istoriją.
Doriforas (gr. k. – ietininkas) – viena garsiausių senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito skulptūrų, geriausia marmurinė jos kopija saugoma Neapolio muziejuje. Romane ši skulptūra atgyja virtusi moterimi, jos kūno bronza akina ir traukia, o ietį metančiosios judesiai pilni meilės ir mirties geismo. „…tu panaši į Nikę, tik apkarpytais sparnais, velniam tau sparnai, tu nekvepi plunksnomis ir… Skaityti toliau »
Mane apgaubė tas keistai saldus kvapas, pasėjęs širdyje ilgesį prabėgusių tūkstantmečių, kuriuos nupustė laiko smiltys ir nunešė Nilo vandenys, daugelį metų saugojantys savo gelmėse amžinybės paslaptis. Galėjau tik įsivaizduoti, kiek ta upė matė, ką ji dabar mato ir kiek joje užkoduota ateinančioms kartoms. Viskas praeina, keičiasi pasauliai, išnyksta ir atsiranda nauji žemynai, bet ši upė… Skaityti toliau »
– Kol tu su manimi, tol esu laimingas, – šnibždėjo Jorgis, kutendamas lūpomis ausies spenelį, – gyvenimas be tavęs man neturi jokios prasmės. Turiu žinoti, kad esi šalia, turiu liesti tave, jausti tavo kūno šilumą. Tu esi mano gyvybės šaltinis, mano jūra. Gal dėl to esu toks ramus ir manęs niekas nebaugina. Rankomis apsivijau Jorgio… Skaityti toliau »
A.Vaičiulaičio vienintelis romanas „Valentina” buvo išleistas 1936m. Šis romanas laimėjo „Sakalo” leidyklos premiją. „Valentina” – tai subtilios meilės istorija, savo gamtiniu fonu ir impresionistiniu vaizdavimo būdu artimas I.Šeiniaus „Kupreliui”. Romane nėra aiškiai apibrėžtos vietos ir laiko. Veiksmo vieta – Kirbynės bažnytkaimis – tai ne geografinė vieta, o tik literatūrinis fonas. Laikotarpio (diktatūrinio rėžimo laikai nepriklausomoje… Skaityti toliau »
Niekada nemačiusi savo tėvo ir palikta į Airiją išvykusios uždarbiauti motinos, Ema gyvena su skurdžiai besiverčiančia teta. Neišgalėjusi susimokėti už mokslus mergina buvo priversta mesti studijas ir susirasti darbą. Iškentusi pusmetį nesėkmingų paieškų, šimtus darbo pokalbių, neigiamų atsakymų, pažeminimų ir atvirų pasityčiojimų ji pagaliau randa išsvajotąjį darbą. Mergina tampa paslaptingo gražuolio Jorgio sūnaus aukle. Darbo… Skaityti toliau »
K. Ostrauskas – ryškiausias avangardistinės dramos atstovas lietuvių literatūroje, absurdo teatrui artimomis priemonėmis nagrinėjantis susidūrimo su likimu ir mirtimi patirtį. Vietoj tradicinių personažų jo dramose veikia metaforinės figūros; iracionalių, neretai parodoksalių situacijų vidinę įtampą sukuria minties raidos dinamika, o ne dramatinio įvykio plėtotė. Vienaveiksmėse pjesėse ir mikrodramose taip pat atpažįstama postmodernistinės estetikos stichija: žaidimas kultūriniais,… Skaityti toliau »
Poezija Skaitmeninta iš knygų Sigitas Parulskis. Iš ilgesio visa tai. Poezija. Vilnius: Vaga, 1990; Sigitas Parulskis. Marmurinis šuo. Rinktinė. Vilnius: Baltos lankos, 2004.
Skaitmeninta iš knygos: Jonas Aistis. Daina graudyn ir įstabyn. Jono Aisčio poezijoje susipina romantinės ir modernistinės tendencijos, nuoširdumas ir ironija. Ryški pačios poezijos, kūrybos refleksija. Eilėraštis kuriamas ne tik kaip asmeninių jausmų raiška, bet ir kaip autonomiškas pasaulis, paneigiantis realybės dėsnius. Šią tendenciją rodo polinkis į rafinuotą, pasaką primenantį vaizdą. Į savo lyriką Aistis įtraukia… Skaityti toliau »
Apsakymas. Skaitmeninta iš knygos: Jonas Biliūnas. Laimės žiburys. Vilnius: Vaga, 1976.