Ilgi keliai tamsiais purvinais koridoriais, kuriuose kabančių veidrodžių atspindžiuose vis pasirodydavo Tuštybės portretas kaskart kitokia forma – tai saldžia, tai tikrąja, tai kitokia metamorfiškai pakeista, leido surinkti visą įmanomą medžiagą apie tokią sunkiai pagaunamą būtybę. Dabar ji jau nuoga ir šnypšianti. Bet tai nereiškia, kad ji kada nors pasiduos, net jei jos tuo metu popierinį kūną plėšys paskiri lietaus lašeliai jai mirkstant baloje.
Tuštybės portretas kabo ant kiekvienos vitrinos, ant kiekvieno įpakavimo blizgiom raidėm užrašytas jo vardas. Pasirodo jis ir vaikų šypsenose, kada jų akys sužiba nauju daiktu. Tačiau jis niekada neatsiveria pilnu pavidalu, niekada neleidžia savęs skrosti mokslininkų skalpeliais ir greitai pradingsta, jei kas pasikėsina į jo paslaptingą esmę. Bet jei tikrai norisi pažinti jo kiekvieną kampą, jei nori jį pričiupti dar nenulakuotą, kada dar matyti repetuotinos linijos, nepabijoki atversti šios knygos, kurioje ši jokiom taisyklėm nepavaldi būtybė yra atspausta. Kiekvienas puslapis po ląstelę, po kupiūrą, po čekį, po pagautą auką atskleidžia Tuštybės portreto kūną ir sielą, kuri nei tamsi, nei graži, tačiau – kiekvieno mūsų atspindy.
