Serija: „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius #39“.
Kūrybos rinktinė. „Lietuvių literatūros lobynas XX a.“
Algimantas Mackus (1932–1964) – poetas, kritikas, eseistas, vienas tragiškiausių išeivijos rašytojų. Gimė Pagėgiuose, Vilniuje baigė pradžios mokyklą. 1944 m. Mackų šeima pasitraukė į Rytų Prūsiją. Gyveno pabėgėlių stovyklose, mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949 m. pavasį emigravo į JAV. Kurį laiką dirbo darbininku. Baigė aukštąjį mokslą (studijavo rusų kalbą ir literatūrą, Roosevelto universitete – psichologiją ), buvo aktyvus išeivijos gyvenimo dalyvis. Nuo 1954 m. – lietuviško radijo laidų vedėjas. Dalyvavo liberaliųjų akademinių organizacijų „Šviesa“ ir „Santara“ veikloje, paskutinysis akademinio „Šviesos“ sambūrio, dar nesusijungusio su „Santara“, pirmininkas. Išleido eilėraščių rinkinius „Elegijos“ (1950), „Jo yra žemė“ (1959), „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962, Vinco Krėvės premija). Paskutinis A.Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, buvo išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas. Žuvo autoavarijoje 1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje. A. Mackus – centrinė bežemių kartos figūra. Jo poezija sutelkta į būties prasmingumo prarastį, į skilimą tarp kalbos ir tikrovės, kuri yra taip pasikeitusi, kad tradicininiais žodžiais nebegalima jos aprašyti. Susvetimėjimui ir žmogaus vertybių krizei perteikti A. Mackus pasitelkia „neornamentuotą kalbą“ – kalbą, kurioje vengiama tradicinių puošmenų, stengiamasi išardyti, pakeisti priešingomis įprastines poetinių įvaizdžių reikšmes. Jo „neornamentuota kalba“ – tai drastiškų epitetų, antitezių, sintaksinių inversijų, semantinio žodžių nesuderinamumo kalba. Kuriama lyg ir nekomunikabili, hermetiška poetinė kalba, kuri jau pačia struktūra prabyla apie egzilo būties vienatvę, nevaisingą egzistenciją, literatūros tremtyje („literatūros be skaitytojo“) likimą. A. Mackaus neornamentuotos kalbos stilistika padarė stiprią įtaką Lietuvos poezijai.
